Požeminiai Atlantų urvai

1991-ais metais grupė anglų ir brazilų speleologų prasiskverbė į urvus, kurie yra Riu Snižu upės, įtekančios į Amazonę, rajone. 1925-ais metais šiose vietose be jokių pėdsakų dingo garsaus tyrinėtojo Persio Foseto ekspedicija. Fosetas keletą metų Anglijos geografų draugijos pavedimu tyrė šiuos sunkiai prieinamus Brazilijos rajonus. Mokslininko duomenimis, šiose džiunglėse gyvena paslaptinga baltaodžių indėnų gentis. Jie gyvena giliuose urvuose, o įėjimus į juos labai slepia. Tad visiškai gali būti, kad prie Riu Snižu rasti urvai – tai indėnų, apie kuriuos rašė Fosetas, požeminiai gyvenamieji būstai.

Tarp tyrinėtojų ir keliautojų sklinda daugybė legendų apie Amazonės džiunglėse slypinčius apleistus miestus ir požemius, pilnus brangenybių. Teigiama, kad šiuos miestus pastatė ir požemius įrengė išlikę Atlantidos gyventojai, kurie po katastrofos, sunaikinusios jų salą, persikėlė į žemyną. Fosetas manė, kad „baltieji indėnai“ – tai sulaukėję atlantų palikuonys. Iš pradžių jie gyveno miestuose, kurių griuvėsių ir dabar galima aptikti džiunglių gilumoje, tačiau vėliau, spaudžiami aplinkinių genčių, nusileido į požeminius urvus, išsinešdami su savimi viską vertingiausią, kas jiems atiteko iš protėvių.

Riu Sinžu rajone aptikti urvai buvo labai gražūs. Nuo skliautų leidosi įvairiaspalviai stalaktitai, sienas dengė ryškiai raudoni ir geltoni pelėsiai, sudarantys į ratilus panašius raštus, dažnai pasitaikydavo upeliai ir vaizdingi grotai. Tačiau savo kelyje speleologai neaptiko jokių žmogaus buvimo pėdsakų.

Ir štai 70-ies metrų gylyje jiems kelią užstojo neįprasta akmeninė plokštė. Jos paviršius, skirtingai nuo kitų sienų, buvo lygus, ir tai kėlė mintis apie plokštės dirbtinę kilmę. Gervės pagalba didžiulį akmenį pavyko pajudinti iš vietos. Pasirodo, jis stovėjo ant akmeninių šarnyrų, kurie veikė panašiai kaip durų lankstai. Už plokštės buvo tiesus ir ilgas tunelis, nedideliu nuolydžiu besileidžiantis žemyn.

Speleologai tunelį apšvietė galingais prožektoriais. Požeminio koridoriaus sienos buvo padengtos gerai viena prie kitos prigludusiomis plokštėmis. Ant kiekvienos plokštės buvo išraižytas paukštis, primenantis povą. Grindyse buvo dveji grioveliai. Kilo įtarimas, kad šie grioveliai buvo naudojami kaip bėgiai, kuriais buvo stumiami prikrauti vagonėliai, panašūs į tuos, kuriais iš šachtų išvežama anglis.

Žinia apie atrastą senovinę galeriją sukėlė daug triukšmo ir sudomino viso pasaulio mokslininkus. 1995-ais metais į Riu Sinžu urvus nusileido nauja ekspedicija. Ji nufotografavo tunelį su povais, ištyrė šalia einančius koridorius, pilnus grotų, ežerų ir netgi upių. Koridoriai driekėsi daugiau kaip 100 km ir, tikriausiai, kažkur siekėsi su vandenynu, nes grotuose, kuriuos pasiekė tyrinėtojai, vanduo buvo sūrus. Tačiau ir šiai ekspedicijai nepavyko ištirti visą požeminį kompleksą ir nustatyti kur baigiasi tuneliai.

Iš gautų duomenų mokslininkai padarė išvadas, kad požeminei galerijai sukurti reikėjo žinių, kurių neturėjo laukiniai Amazonės gyventojai. Urvų negalėjo sukurti ir inkai, kurie šias žemes valdė labai neilgai ir tik nominaliai. Be to, zoologai nustatė, kad ant plokščių pavaizduoti paukščiai yra nežinomi Pietų Amerikoje.

Kai kurie tyrinėtojai radinius požeminėse galerijose paskubėjo paskelbti atlantų rankų darbu – kaip ir Persis Fosetas. Kiti, pvz. žymus Peru senųjų kultūrų specialistas Chorchė Peresas, mano, kad šias galerijas sukūrė dar prieš inkus tie patys žmonės, kurie pastatė Tiauanako miestą ir kitus megalitinius paminklus. Visi specialistai sutaria tik vienu klausimu: požeminės galerijos, kaip ir šventyklos Kusko ir Tiauanako miestuose, o taip pat milžiniški piešiniai Naskos dykumoje sukurti religiniais tikslais.

Apie urvus rašė XVI-o amžiaus ispanų kronikininkas Kristobalis de Molina. Jis rašė, kad tarp vietinių indėnų paplitusi legenda apie visagalį Žmonijos Tėvą, kuris, baigęs sukurti viską Žemėje, pasitraukė į savo požeminį pasaulį. Analogiški mitai apie požeminius dievus žinomi Kinijoje ir Sibiro tautose.
Neseniai atėjo pranešimas apie dar vieną bandymą patekti į urvus prie Kusko miesto. Tačiau bandymas buvo nesėkmingas: akmeninio bloko, užtveriančio tunelį, sprogdinimas sukėlė griūtį. Belieka tikėti, kad ateityje archeologams geriau pasiseks ir jiems pagaliau pavyks nuplėšti paslapties skraistė nuo Pietų Amerikos urvų.

Komentuok su Facebook paskyra: