Kiekvienas, kuris domisi praeities civilizacijomis, yra girdėjęs apie Lemūriją. O štai Senovės Romoje lemūrija buvo vadinamas ritualas, kurį kartą per metus atlikdavo namų šeimininkas mirusiųjų dvasioms nuraminti. Lemūrija buvo vadinama ir didžiulė sala, kuri kažkada plytėjo toli Rytuose, didžiuliame vandenyne. Sala dingo ir pasidarė neramių dvasių gyvenamąja vieta. Lemūrijos ceremoniją įvedė Romulas, kad išpirktų kaltę dėl Remo nužudymo.
Senovės žinovai, apžiūrinėdami Kimuros sukurtą monumento maketą, negalėjo nuvyti minties, kad jis primena knygoje „Slaptoji Doktrina“ (1888 m.) aprašytą Lemūriją – civilizaciją, seniai žuvusią vandenyje: „… lemūriečiai stato savo pirmuosius namus, panašius į uolas, iš akmens ir lavos“. Tad nieko nuostabaus, kad kilo mintis Jonaguni salos radinį priskirti priešistoriniams laikams, o tiksliau – lemūriečiams.
Visi monumentai, kurių daugiausia yra šalia Okinavos salų ir Jonaguni, tarsi pastatyti iš smiltainio, taip vadinami „be langų ir durų…“. Jie šiek tiek primena ir dabar egzistuojančius senovės statinius pačioje Okinavos saloje, pvz., Nakagusuką – I-ame tūkstantmetyje pr.m.e. pastatytą pilį.
Yra ir kitų paralelių su senoviniai šventais Okinavos statiniais, pvz., senos laidojimo vietos šalia Noro vietovės. Visi šie pastatai suprojektuoti tarsi vienodu stiliumi – tiesiomis linijomis. Įdomu tai, kad šios Okinavoje esančios laidojimo vietos vadinasi „moai“. Lygiai tokiu pačiu žodžiu Velykų salų gyventojai vadina savo garsiąsias skulptūras, kurios skirtos protėviams pagerbti. Kai kurie paskendę paminklai panašūs į havajietiškus „heiau“ -akmenines šventoves, vedančias prie laiptų, o šie savo ruožtu – prie plačių aikštelių su senoviniais mediniais stabais.
Daugelis išliko iki šių dienų ir yra garbinami. Tiesa, šie statiniai pastatyti iš daugelio mažesnių akmenų, tačiau, anot havajiečių legendų, jų autoriai buvo kažkokie manachune – rudaplaukių akmenskaldžių rasė, gyvenusi Polinezijos salose iki tol, kol į jas neatsikėlė dabartiniai aborigenai, su kuriais paslaptingoji rasė visiškai nenorėjo bendrauti.
Kai kurie mokslininkai pritaria minčiai, kad povandeniniai archeologiniai radiniai prie Jonaguni salos ir Okinavoje gali būti labai artimi senajai Peru kultūrai. Ypač nuostabą kelia Pačakamakas -religinis centras, esantis keli kilometrai į pietus nuo Limos. Mieste I-ame a. apsigyveno inkai, klestėjo mažiausiai 1500 metų ir buvo pagrindinio Pietų Amerikos orakulo rezidencijos vieta. Iš visos inkų imperijos Tuantinsujaus maldininkai keliavo į Pačamaką, kol miestą nesugriovė ir neišniekino ispanai. Liko tik liekanos kažkada galingo miesto iš plytinių pastatų, su plačiais laiptais ir aikštelėmis, stebėtinai panašiomis j paskendusius šalia Okinavos pastatus. Šalia Truchiljo miesto yra dar du rajonai, kuriuose išliko prieš inkų imperiją pastatyti statiniai, turintys panašumo į povandeninių statinių elementus. Taip vadinama Saulės šventykla – terasinė piramidė, kurią prieš 2 tūkst. metų pastatė Močė gyventojai. Jos aukštis -33 m, kraštinės ilgis – 200 m. Ši laiptinė iš molio plytų pastatyta platforma kažkada buvo 30 tūkstančių gyventojų turinčio miesto centre. Jos panašumas su Jonaguni monumentu tiesiog stulbinantis. Įdomu tai, kad pačioje Japonijoje upių ištakos buvo laikomos šventomis, nes jos visos išteka iš upės, esančios šalyje, kur gyvena pirmieji pusiau dieviški sutvėrimai. Ši upių motina vadinama Mu. Japonų kalba žodelis „mu“ reiškia ir to, ko nėra arba daugiau nėra. Tokia pati reikšmė ir korėjiečių kalboje. Tai gal šiuose kraštuose iš tikrųjų buvo žemė, kurios daugiau nebėra?