Amazonės džiunglėse, kažkur Riu Sinžu upės baseine, 1925 metais be pėdsakų dingo žinomo anglų keliautojo ir tyrinėtojo Persio Foseto ekspedicija. Savo dienoraščiuose P. Fosetas minėjo, kad sunkiai pasiekiamose Amazones baseino vietose, giliuose urvuose gyvena šviesiaveidžių indėnų gentys. Remdamasis vietinių indėnų pasakojimais ir kitų tyrinėtojų nuomone, P. Fosetas manė, jog, „baltaveidžiai indėnai“ gali būti sulaukėję Atlantidos gyventojų palikuonys, išlikę po globalinės katastrofos ir pasitraukę į Amazonės džiungles.
1991 metais į sunkiai pasiekiamas Riu Sinžu upės baseine esančius urvus prasiskverbė brazilų ir anglų speleologai.
Urvuose juos stebino įvairiaspalviai stalaktitai ir stalagmitai, didžiulės požeminės salės ir upokšniai. Tačiau jokių žmogaus buvimo pėdsakų nesimatė. Tik nusileidę į maždaug 70 metrų gylį, speleologai urve priėjo jiems kelią pastojusią glotniai lygią sieną. Kilo įtarimas ją esant nenatūralią. Geriau apžiūrėję sienos pakraščius, jie pastebėjo plyšius. Su turėta gerve ir tam tikra lynų sistema tą urvo užtvarą pavyko nustumti. Ir tada paaiškėjo, kad ta pertvara buvo ant akmeninių guolių.
Pasišvietę galingais prožektoriais, archeologai nustebo pamatę gilyn nusitęsusį plytelėmis išklotą tunelį. Ant kiekvienos plytelės buvo įrėžtas į povą panašaus paukščio atvaizdas, o grindyse matėsi du lygiagretūs loveliai, tarsi savotiški bėgiai. Tačiau ilgai užtrukę požemyje tyrinėtojai buvo priversti grįžti.
1995 metais į tuos urvus nusileido kita ekspedicija. Jos nariai nufilmavo povais papuoštus tunelius, ten esančias požemines upes ir ežerus. Ištyrė tų tunelių atšakas. Kai kurios iš jų tęsiasi daugiau kaip šimtą kilometrų ir net pasiekia vandenyną. Tose vietose požeminis vanduo buvo sūrus.
Svarstydami surinktą medžiagą, zoologai nustatė, kad ant plytelių pavaizduoti paukščiai Pietų Amerikoje nėra žinomi, o tokius tunelius įrengti techninių galimybių neturėjo nei dabartiniai džiunglių gyventojai, nei inkai. Kai kurie mokslininkai minėtus urvus bando sieti su Naskos plokščiakalnio dykumos piešiniais.
Daug legendų apie požeminius tunelius yra Tibete ir Himalajuose. Pasakojama, jog tuneliais galima patekti į planetos gelmes ir sutikti požeminės civilizacijos gyventojų. Galima būtų skeptiškai vertinti tuos tyrinėtojų pasakojimus, jei ne akivaizdūs faktai, patvirtinantys, jog jie ne iš piršto laužti. Pirmųjų žinių aptinkama senovės metraštininkų ir mąstytojų palikime. Sunku įsivaizduoti tokias įžymybes, kaip Aristotelį, Plutarchą, Platoną, Kantą, Hėgelį ir kitus, kūrus pasakas. O naudodamiesi pasaulio įžymybių informacija kai kurie mūsų laikų drąsuoliai ėmė ieškoti kelių į Poplanetinės imperijos valdas.
2005 metais su grupe tyrinėtojų Pietų Amerikoje buvęs amerikiečių ufologas Alanas Polanskis grįžęs pareiškė: „Po mumis kažkas yra!“ Jie nuvyko prie kalnų ežero, gavę keistą ten buvusių keliautojų pranešimą. Tyrėjams teko visą savaitę pripučiama valtimi plaukioti po ežerą, kol išgirdo keistus garsus ir užrašė hidrofonu. „Tie garsai negali priklausyti kokioms nors biologinėms būtybėms ir aiškiai yra technologinės kilmės“, – rašė A. Polanskis.
Argentinos biofizikos instituto FiCI mokslininkai dr. Chorchė Milstainas ir dr. Omaras Chesė paskelbė įdomų pranešimą. 2002 metais kalnuose esančio Kaco miesto apylinkių gyventojas Antonio Zuleta keturis kartus nusileidęs filmavo keistus šviesulius, kurie greitai skriejo dangumi, o paskui nusileido ir dingo žemėje vis toje pačioje vietoje. Mokslininkai su specialiais prietaisais tose vietose apsilankė 2003 metų birželį. Ten jie užfiksavo nenatūraliai padidėjusį radioaktyvumą, dirvos elektrolizaciją ir keistą vibraciją bei mikrobangį spinduliavimą, sklindančius iš žemės gelmių.
Tai neabejotini technogeniniai reiškiniai, bylojantys apie techninių įrenginių veiklą gelmėse. Kadangi ten gelmėse generuojasi elektromagnetinės bangos, vadinasi, yra elektros srovė ir veikia nežinomos mašinos ar įrenginiai. „Galimybė, kad „kitų“ skraidymo aparatai čia, Anduose, prasiskverbia į Žemės gelmes, nėra kažkokia naujiena, – rašė vienas tyrinėtojų. – Tokie siužetai čia įamžinti daugelyje uolų piešinių ir iškalti bareljefuose.“ Tyrimus buvo nutarta tęsti, bet jų rezultatai kol kas nėra žinomi.
Dar 1963 metais amerikiečių šachtininkai Henris Tornas ir Davidas Felinas, gilindami šachtos tunelį, aptiko dideles duris, už kurių žemyn leidosi marmuriniai laiptai. O britų šachtininkai požeminiame tunelyje išgirdo iš gilumos sklindančius veikiančių mechanizmų garsus. Prakalę sienoje skylę, jie irgi rado laiptus, vedančius prie požeminio šulinio. Mechanizmų triukšmas darėsi vis stipresnis ir šachtininkai pabėgo. Kai po kurio laiko sugrįžo ne vieni, tos vietos neatpažino. Viskas buvo užversta dideliais uolų luitais.