Pilietinis karas JAV tarp Pietų ir Šiaurės ilgam laikui nutraukė amerikiečiu bandymus ištyrinėti Arktiką. Ištisus 10 metų amerikiečiai nė karto nebandė pasiekti Šiaurės ašigalio. Padėtis pasikeitė tik 1871-ais metais. Buvo nuspręsta pasiųsti ekspediciją, kuriai buvo keliamas uždavinys pasiekti labiausiai į šiaurę nutolusį mūsų planetos tašką.
Tolimam ir rizikingam plaukiojimui buvo paruoštas vos 380 tonų vandentalpos nedidelis garlaivis. Laivui buvo suteiktas pavadinimas „Poliaris“ – tai nedviprasmiškai parodo, kur turėjo vykti ekspedicija ir ką ji turėjo pasiekti. Laivas buvo gerai įrengtas, o jo triumuose sandėliuojamos maisto atsargos, kurių turėjo užtekti 3 metams gyvenimo ledynuose.
Ekspedicijos vadovu buvo paskirtas kapitonas Čarlzas Holas (Charles Francis Hali) – energingas ir valingas žmogus, patyręs poliarininkas, daug metų gyvenęs su eskimais ir gerai susipažinęs su jų gyvenimo būdu tolimojoje šiaurėje. Holas net neabejojo, kad ekspedicijai tikrai pavyks pasiekti Šiaurės ašigalį ir ten palikti savo šalies vėliavą. Kapitonas taip ir pareiškė žurnalistams, o šie greitai išplatino žinią apie būsimą sėkmę, kuri laukia amerikiečių ekspedicijos.
„Poliaris“ 1871 m. birželio 29 d. išplaukė iš Niujorko. Pirmasis kelionės etapas buvo gana nesudėtingas. Pakeliui Holas užsuko į eskimų kaimelius ir paėmė keletą gyventojų į laivą. Vienas iš eskimų, Hansas Hendrikas, į ekspediciją leidosi su žmona ir trimis vaikais. Po dviejų mėnesių „Poliaris“ pasiekė Smito sąsiaurį. Laivas judėjo palei pietinę Grenlandijos pakrantę. Tais metais ledų sangrūdų nebuvo labai daug, todėl jie netrukdė plaukti laivui. Ekspedicija be didelių sunkumų pasiekė Kenedžio sąsiaurį, perplaukė Robsono sąsiaurį ir plaukė vis toliau ir toliau į šiaurę. Tokia nesudėtinga kelionė negalėjo nedžiuginti Holo ir ekspedicijos narių. Visi tikėjo sėkme, manydami, kad ir toliau jų laukia atvira jūra, o blogiausiu atveju – nesunkiai įveikiami ledo laukai.
Ekspedicija įplaukė į Linkolno jūrą, kur, priešingai lūkesčiams, sutiko ledų juostą, dreifuojančią iš rytų į vakarus. Laimei, vis pasitaikydavo atviro vandens ruožų, todėl „Poliaris“ galėjo toliau plaukti numatytu kursu. Tiek toli į šiaurę iki „Poliario“ nebuvo nuplaukęs nė vienas laivas – Čarlzas Holas galėjo didžiuotis savo pasiekimu. Rugsėjo pradžioje ekspedicija jau buvo pasiekusi 82° šiaurinės platumos. Nors ir labai keista, tačiau tiek kapitonas, tiek kiti keliautojai tikėjosi, kad ir toliau jų kelyje nepasitaikys ypatingų kliūčių.
Deja, šios viltys neišsipildė. Jau greitai „Poliario“ kelyje pasitaikė didžiulė masė sugrūsto ledo. Nors plaukti į šiaurę dar buvo galima, laivas sustojo. To priežastis buvo laive kilę nesutarimai. Vienas iš ekspedicijos narių, leitenantas Badingtonas, bandė Holą įkalbėti pasukti į pietus ir peržiemoti, išmetus inkarą kokioje patogioje įlankoje. Šią mintį palaikė ir daugiau jūreivių, todėl Holui teko nusileisti ir pasukti atgal į pietus.
Plaukiant į pietus, laivas pateko į ledo gniaužtus. Ledai bet kuriuo momentu galėjo sutraiškyti laivą. Atrodė, kad laivo laukia žūtis. Kapitonas įsakė iškrauti dalį maisto atsargų. Patekti į apsaugotą nuo ledų įlanką „Poliariui“ taip ir nepasisekė. Žiemoti teko atsitiktinėje vietoje tarp kranto ir ledo kalno, kur ledai vis suspausdavo laivą.
Ekspedicijos gydytojas Emilis Beselsas taip aprašė aplinkybes, kuriomis teko žiemoti: „Iš visų pusių ledų spaudžiamas garlaivis su metaliniu korpusu veikė kaip garsus rezonatorius, stiprinantis visus blogo oro garsus. Stiebai girgždėjo, blokai traškėjo, gūdus vėjas kaukė po bure, pridengusia denį. Visas laivas drebėjo ir vos išvengė žūties“. Niekas iš poliarininkų dar nebuvo žiemojęs taip toli šiaurėje.
Spalio viduryje prasidėjo poliarinė naktis. Tuo metu Čarlzas Holas sunkiai susirgo – jam buvo suparalyžuotas visas kūnas. Kapitonas mirė 1871 m. lapkričio 8 d. Po jo mirties padėtis laive pasikeitė. Jau niekas nebetikėjo, kad galima pasiekti Šiaurės ašigalį ir šlovingai sugrįžti namo. Vadovauti ekspedicijai apsiėmė leitenantas Badingtonas, tačiau jam sunkiai sekėsi palaikyti drausmę laive. Prasidėjo ginčai ir barniai. Tačiau žiemojimas baigėsi daugiau ar mažiau sėkmingai. Buvo atlikti keli žygiai rogėmis, vykdomi moksliniai stebėjimai.
Sėkmingos medžioklės dėka (pavyko nušauti 26 avijaučius) maisto laive netrūko. Žiemojimo metu nesusirgo nė vienas ekspedicijos dalyvis. Dar daugiau, žmonių skaičius laive netgi padidėjo, nes eskimo Hanso Hendriko žmona pagimdė sūnų. Visiems pritariant, naujagimis buvo pavadintas Poliariu – laivo garbei.
1972 m. rugpjūčio 12 d. „Poliariui“ pagaliau pavyko išsilaisvinti iš ledų. Ekspedicija vėl pajudėjo į pietus, atsisakiusi minties pasiekti Šiaurės ašigalį. Tačiau laisvė truko neilgai. Praėjo vos dvi savaitės, laivas vėl pateko į ledų apsuptį. O naktį į spalio 16 d. įvyko tai, ko taip bijojo ekspedicijos dalyviai.
Ledas taip stipriai spaudė laivą, kad jis buvo tarsi išstumtas iš vandens, pakrypo ant borto ir atsigulė ant didžiulės ledo lyties. Ekspedicijos dalyviai ėmė skubiai iš laivo mėtyti maisto atsargas ir daiktus, kurių būtų jiems prireikę „Poliario“ žūties atveju.
Staiga ledo lytis, ant kurios gulėjo laivas, garsiai sutraškėjo ir sutrupėjo. Laivą buvo palikę dar ne visi keleiviai. „Poliaris“ vėl atsidūrė vandenyje ir greitai išnyko tamsoje, nešamas stiprios srovės ir uraganinio vėjo.
Ant lyties liko 19 žmonių – 10 amerikiečiu ir 9 eskimai. Tarp pastarųjų buvo eskimo Hendriko žmona su 4 vaikais. Pavyko išgelbėti nedaug maisto atsargų – duonos, keletą kumpių, konservų, šokolado. Iš įrangos išliko palapinės, vilnonės antklodės, ginklai ir velbotas -didelė valtis.
Artėjo žiema, reikėjo ruoštis antram žiemojimui, kuris nusimatė kur kas sunkesnis, nei pirmasis. Ant ledo lyties pastatė sniego trobeles – eskimai tai mokėjo puikiai daryti. Surinko iš laivo išmestus rąstus ir anglis.
Daug buvo tikimasi iš medžioklės. Ir šį svarbų vaidmenį vaidino eskimai, kurie buvo taiklūs šauliai. Jų nušautų avijaučių mėsa gerokai papildė maisto atsargas. Bado šmėkla atsitraukė. Tai ir padėjo pragyventi poliarinę naktį, galima pasakyti, ne taip jau ir sunkiai. Tačiau pavasarį prasidėjo rimtos problemos.
Buvo 1873-ieji metai. Ledo lytis, ant kurios buvo įsitaisę keliauninkai, dreifavo į pietus. Tai buvo didelė lytis, kurios
skersmuo siekė apie 2 km. Balandžio pradžioje poliarininkų prieglauda atsidūrė atvirame vandenyje. Vanduo ir tiesioginiai saulės spinduliai ėmė tirpinti lytį, kuri ėmė eižėti ir trupėti. Žmonėms liko vienintelė viltis išgyventi – didelė valtis.
Atėjo diena, kai ledo lytis sutrupėjo visiškai. Visi 19 žmonių pasiėmė tik reikalingiausius daiktus, šiaip taip susėdo į velbotą ir leidosi plaukti, tikėdamiesi pasiekti kokį nors žemės lopinėlį. Ėjo dienos, tačiau žemės vis nebuvo matyti. Keliauninkai kartais prisišliedavo prie kokios pasitaikiusios lyties, kad galėtų šiek tiek pailsėti. Kai eilinė lytis imdavo trupėti, vėl sėsdavo į velbotą ir tęsė sekinančią kelionę. Keliautojai ėmė smarkiai badauti, jiems teko kramtyti anksčiau nušautų avijaučių neišdirbtą odą.
Balandžio pabaigoje horizonte netikėtai pasirodė laivas. Žmonės velbote ėmė šaukti, signalizuoti. Jie buvo pastebėti iš laivo, tačiau laivas negalėjo prie jų priplaukti dėl ledų sangrūdų. Greitai laivas pranyko rūke.
Turbūt net nereikia pasakoti, kokį nusivylimą išgyveno žmonės, netekę paskutinės vilties. Tačiau stebuklas įvyko. Po paros nusiminę keliauninkai pastebėjo kitą laivą – tai buvo banginių medžiotojų laivas „Tigrė“. Jam pavyko priartėti prie lyties ir nuo jos nukelti poliarininkus, kurie jau buvo arti mirties nuo išsekimo. Po dviejų mėnesių daug patyrę keliauninkai buvo išlaipinti JAV. Vėliau buvo paskaičiuota, kad ledo lytimis ir velbotu keliautojai įveikė 2,5 tūkstančio kilometrų!
O kas atsitiko tiems ekspedicijos nariams, kurie tą baisią naktį nespėjo palikti „Poliario“? Jų buvo 14 žmonių, tarp kurių buvo leitenantas Badingtonas ir gydytojas Beselsas. Laivas nepaskendo, nors ir buvo pažeistas. Žmonėms teko visą laiką pumpuoti į triumą plūstantį vandenį. Poliarininkams pavyko išsigelbėti, kai laivą užplukdė ant seklumos prie įplaukimo į Smito sąsiaurį.
Ekspedicijos nariai susirentė nedidelę trobelę ir joje praleido žiemą. Pavasarį dvejomis savo pačių pasidarytomis valtimis išplaukė į jūrą, kur juo pastebėjo ir paėmė škotų banginių medžiotojai. Taip baigėsi tragiška kelionė.
