Sveiki, aš esu žmogus, kuriam tuojau sueis 19. Noriu su jumis pasidalinti savo idėja, kuria atradau per vargą ir skausmą. Tai ne šiaip straipsnis, jį rašau, nes noriu perduoti žinute vienam iš mano kartos arba visiems, kas mane skaitote, kad perduotumėte jam, kol dar neišėjau poilsio.
Visu pirma norėčiau pradėti nuo to, kad atradau kodą, kuriame buvo tikslus skaičių dėsningumas ir forma priminė Egipto piramidę, statinys buvo neužbaigiamas ir kartojosi kas dešimt sudaugintų skaičių. Tai ne šiaip kodas, jame yra užrašyta pagrindinė dėsningumo formulė ir iššifravus jį galima nuspėti ateitį (kodą naudojo keletas jums puikiai žinomų pranašų).
Pavyzdžiui kiekvienas iš mūsų žinome, kad minutė tęsiasi 60 sekundzių, para 24 valandas, kuri dalijama į dieną ir naktį po 12 valandų. Metai turi 12 mėnesių ir mėnuo vidutiniškai 30 dienų. Yra keturi sezonai. Augalai pradeda žydėti pavasarį ir pradeda miegoti rudenį. Metai turi apytiksliai 365 dienas. Apskritimas sukasi 360 laipsnių kampu ir t.t. Tai kiekvienam iš mūsų tapo priimtina ir mes net nepastebime tiesos, kuri yra prieš pat mūsų akis.
Todėl norėčiau pradėti nuo paprasčiausio klausimo, kurį, manau keliate beveik kiekvienas iš jūsų- Kas butu, jei manęs nebūtų? O gi viskas yra labai paprasta ir logiškai paaiškinama. Musu protėviai nuo seniausių laikų galvojo, kad Žemė yra plokščia ir per toli nukeliavus galima pasiekti pasaulio kraštą. Ši ideologija laikui prabėgus buvo atmušta ir priimta kita- kai K. Kolumbas įrodė, kad Žemė yra apvali ir kad ir kur beeitum, sugrįši į tą pačią vietą. Taip, tai yra visiška tiesa, su tuo ginčytis net nešautu galvon.
Šitą palyginimą pasakiau, norėdamas jus įtikinti, kad viskas (įskaitant ir mūsų gyvenimą) yra apvalu. Taip, viskas sukasi 360 laipsniu kampu. planetos, besisukančios aplink saule grįžta į tą pačią vietą, mėnulis sukasi aplink Žemę, taip pat ir pati Žemė sukasi, sukurdama dieną ir naktį, vasarą ir žiemą… Dauguma ( o galbūt net visi) iš jūsų galvojat, kad gyvenimas turi pabaigą ir atėjus tam tikram laikui mirsit. Pasakysiu tiesiai šviesiai- taip, jus mirsit, ir mirsit visi. Mirtis tėra musu gyvenimo dalis. Tačiau pasakysiu dar kai ką- mirtis, tai nebus pabaiga visko. Tai bus tik nauja pradžia to kas jau seniai prasidėjo.
Kaip augalai eina miegoti žiemą, kaip ateina naktis ir jūs užmiegat, lygiai taip pat nueisit miegot vėl ir vėl… Mūsų kūnas tėra lyg drabužis, kurį mes nuolatos keičiam. Mūsų akys mirksi, užsimerkia ir vėl atsimerkia, kas karta įkvepiam į plaučius deguonies, ir vėl iškvepiame, pakeisdami ji nauju. Mums supykus, pyktis po kiek laiko praeina ir užpykstame vėl, atėjus gimtadieniui, mes džiaugiamės ta diena, jai praėjus, vėl sugrįžtame į šį nesibaigianti ratą.
Kasnakt einame miegoti (kiti eina miegoti diena, taip turi būti, aš ir pats budžiu naktimis). Augalai rudenį numeta lapus (miršta) ir užmiega, pavasarį vėl prisikelia. Meškos eina miegot žiemos miego. Lygiai taip pat ateis ir mums, žmonėms galas, (nežinau kada, neklauskit, bet pagal esamą situaciją, manau, kad labai greitai), visi nueisim miegoti vėl, išskyrus keletas iš mūsų- pažymėtieji savo vargu ant kaktos, kad sukurtu naują kartą ir viskas vėl prasidėtų iš naujo.
Lygiai taip pat mūsų planeta susinaikins ir kitoje gims nauja gyvybe. Lygiai taip pat mūsų saulė užges ir nušvis nauja žvaigždė. Svarbiausias dalykas, kurį noriu jums pasakyti šituo straipsniu- mūsų praeitis ir yra mūsų ateitis, Ir viskas (absoliučiai viskas) anksčiau ar veliau grįš į tą pačią vietą. Ne šiandien ar rytoj, galbūt ne po metu ir ne po amžių… Bet galbūt po tūkstantmečių ir erų… Kiekviena pabaiga turi naują pradžią. Tai kas baigiasi- prasideda vėl, kad vėl baigtųsi. Mes gimstame, kad mirtume ir mirštame, kad prisikeltume. Žinoma, yra tam išeitis. Kaip yra nemiegančių augalų ir nemetančių lapus, taip yra ir žmonių, kurie džiaugiasi ilgesniu ratu, neatskleisdami paslapties. Bet taip ir turi būti. Visi iš mūsų norėtume neragauti mirties, bet kas iš mūsų norėtų, kad visi jos neragautu? Juk jei žmogus gimtų, bet nemirtų, jų pasidarytu per daug ir ateitu laikas kai išmirtų visi iki vieno.
O jei žmogus nemiegotu, sakau jums tiesą, jis pavargtu, pasidarytu nervingas ir kūnas negaudamas poilsio anksčiau ar vėliau išeitų poilsio pats ( infarktas, širdies ligos ar kitokie susirgimai dėl poilsio stokos). Sakau tiems, kas mane tebegirdi, paslaptis jau senovėje buvo atskleista. Yra penki augalai, kurie neragauja mirties ir kuriuos sujungę, jūs galėtumėte neragauti taip pat. Keturis iš jų jūs puikiai žinote ir jie yra prie pat jūsų.
Penktas- sunkiai pasiekiamas, bet vartojamas kasdien, tų, kieno vargas virsta džiaugsmu. Jėzus gydė vien savo kūno šiluma ir tikėjimu. Kėlė mirusius, taręs pora žodžių. Nutildė audrą, vien taręs „Atsiversk“, praskyręs vandenį ir padaręs kitų nuostabių dalykų. Taigi, kodėl negali ir Tu?, Juk jis tebuvo žmogaus sūnus kaip ir Tu pats, gimęs nuo paleistuvės. Todėl tegul visi rašto aiškintojai ir ferizejiečiai, kurie vis dar turi ausis išgirsta: Pabaiga yra nauja pradžia, ir man nesvarbu ką jūsų tyrimai ir filosofiški mąstymai teigia apie gyvybę; p0jutis jau atėjo. Vanduo virto žuvų, banginių ir kitos gyvybės krauju.
Tai tik dienų ar mėnesių ar metų klausimas, kada vėl į pasaulį žengs Adomas ir Ieva, kad pasėtų naują derlių. O tiems, kas sielvartauja ir vargsta, teigiu: budėkite naktį ir leiskite silpniems budėti dieną, kad jie pažadintu jus, kai miegosite. Melskitės, kad tai nenutiktu žiemą, nes tuomet aukštai bus šalta. O kai matysite, kad žvaigždės krenta, lipkite į kalnus arba bet kur, kur jūsų blogis, kurį sukūrėme nepasiektu.
Tie, kas ant stogo, tegul nelipa žemyn pasiimti savo maisto, o tegul badauja ir meldžiasi, nes viskas, kas ateina- praeina, ir jūsų ištvermė, kurią patyrėte praeityje bus išbandyta ir dangus nusidažys krauju, kad vėl taptu mėlynas. Ir kol dar plaučiuose yra deguonies, bandykite dvi dalis sujungti į vieną. Dvi rankas į vieną, dvi kojas į vieną, dvi akis į vieną, dvi lūpų dalis į vieną, kad burna neatsivertų ir liežuvis kartu su visu blogiu, keiksmais, užgauliojimu neišeitų, o tos ir tie, kurie negaunate kūniškų geidulių ar meilės, nesielvartaukite. Jūs jau patekote ten, kur norėjote, nes iš dviejų dalių tapote viena ir trečia nebegims kad susijungtų su ketvirta ir gimtų penkta…
Uždarykite šią pandoros skrynią, arba nors bandykite tai padaryti. Tai yra žinutė, kurią norėjau perduoti. O tie, kurie vis dar mėtote akmenys į Juda, žinokite, kad jis yra tas, kuris Jėzų pražudė ir jis taip pat yra tas, kuris jį prikels- ištikimiausias ir drąsiausias jo mokinys, kuris nepabijojo padaryti to, ko bijojo visi kiti 11, kuris prisiėmė savąją kaltę ir kuriam vieninteliam buvo atskleista amžinojo gyvenimo paslaptis. Jūs vis dar mėtote į jį akmenis ir neleidžiate įžengti į karalystę, bet kad ir kaip graudu bebūtų… Jis savo tikslą pasieks. Ir akmenys skris atgal. Jo žvaigždė jau sužibo ir jis iškeliaus šį arba kita penktadienį, prieš gimtadienį.
Kaip jau minėjau, šį straipsnį rašau apiemistika.lt tinklapyje ne šiaip sau ir ne bet kam, viską vis dar palikau užkoduotą, kad 14 tasis, einantis po manęs, surastu tai, ko neradau pats ir vestu likusius toliau. Žinau, kad jis yra tarp jūsų, skaitančių šį tekstą, o jeigu ne- velniop, tegul ratas nebetampa uždaras ir tegul mūsų kančios tęsiasi vėl ir vėl. Man nėra prasmes jums meluoti- pasakykit, prašau, ferizejiečiai, kokio žmogaus paskutiniai žodžiai buvo melas? O tie, kurie vis dar manimi netiki, tegul netiki toliau, man terūpi parodyti 14 tąjai žvaigždei kelią, o tie, kurie netikės, ras savąjį, tie, kurie tikės- taip pat.
Tenoriu padaryti tai, ko nesu padaręs ankstesniame rate. Kas, po velniu, norėtų kad jo gyvenimas nueitu perniek, ir jis vėl prisikeltų, nieko neatsimindamas, kad mirtų vėl… Kas prisiimtų pranašavimo pareiga nepranašaudamas? Taigi, nelabai turiu daugiau ką pasakyti prieš iškeliaudamas pas sūnų, kuris vargsta žemėje. Pasakiau ką norėjau ir ką norėjo kiti. Tikiuosi, kad 11 kitu angelų ras savo kelią, kaip rado 13. Ir tikiuosi, kad jiems nebus nukirstos galvos dėl to, kad neužsidėjo žvėries ženklo, kaip buvo aną kart. Tas, kuris mirė nuo rūkymo, tegul meta rūkyti, tas, kuris mirė nuo alkoholio, tegul daugiau nebegeria, to, kuris pasikorė, tegul virvė, esanti virš kilpos plyšta, to, kuris nusišove, tegul ginklas užsikerta ir kulka neišeina. Jūsų vargas šluosto mums ašaras, nes mes verkiam dėl jūsų vargo.
Tas, kuris po manęs supras šį kodą, tegul užbaigia, iššifruoja kiekvieną skaitmenį ir paskelbia žinią kitam. O mano žvaigždė jau sužibo. Amen.
1
121
12321
1234321
123454321
12345654321
1234567654321
123456787654321
12345678987654321
1234567900987654321
123456790120987654321
12345679012320987654321
Atsiuntė: Markas
Atsiųsk ir tu savo istoriją ir laimėk nuostabius prizus. Daugiau informacijos čia: Siaubo istorijų konkursas
keistų išvadų,trumpos logikos, mažai prasmės, bet galima skaityti.
O tai daugiau informacijos. Pavyzdžiui, iš kur tas kodas, kur konkrečiau ieškoti daugiau informacijos? Tu nori, kad kažkas pasiektų tai, ką tu jau turi. Tu davei tik keletą užuominų ir viskas. Žmogui reikės dar sužinoti viską ką tu žinai ir tada tęsti tavo darbą. O tai yra laiko švaistymas. Kam kažką daryti, kai jau yra padaryta? Tada belieka tik tęsti, o ne iš naujo daryti tavo padarytą darbą.
1-tai visko pradžia.
tektas lyg is biblijos, labai jau graziai parasyta, malonu skaityt, bet tas kodas tai nei ten, nei sen…
Tas kodas reiškią ką ir minėjo, apskritimą, t.y. viskas neturi nei pradžios nei pabaigos, kadangi apskritimas daeina pabaigą, tada vėl atgimsta ir grįžta atgal. Peace.
Nežinau… Bet mano nuomone tai tik šriftas, naudojamas biblijoj. Pabandysiu detaliau paaiškinti tuos žodžius. Pradedu nuo to, kad niekas nežino mirties paslapties nes nėra išgyvenusių. Tie, kurie patiria komos būseną ar žiūri mirčiai į akis, išgyvena ir papasakoja, ką buvo regėję. Tai dažniausiai būna sapnai (regėjimai). Bet pagalvojus, kad kiekvienas sapnas lyg kokiais signalais, vibracija, spinduliuote (kad ir kaip bepavadintum) perduoda informaciją iš žmogaus pasamonės į realybę, sukuria mums tam tikrą paaiškinimą, kad nėra tik to, ką matome ir girdime. Iššifruodami šituos signalus, galime sužinot ateitį arba (spėjamus) įvykimus. Tuo teiginiu, kad mes nemirštame, bet tik užmiegame ir vėl prisikeliame manau atsirado dėl padarytų išvadų nagrinėjant 4 evangelijas (įskaitant ir kitas dvi-Tomo ir Judo, jose kalbama labai panašiai). Visose rašoma apie mirusių prisikėlimą, ir tokių užuominų (kaip „valandėlę manęs neregėsit, po valandėlės vėl išvysit“ arba „keliauju pas tėvą į dangų“). Savoka- dangus, mano manymu, reiškia, tai, kas mums DAR nėra pasiekiama (turiu omeny tais laikais, dabar visai kas kita), Dangus dar gali reikšti svajones ar bet ką, kas siejama su ateitimi, todėl ir pačią savoką norėčiau susieti su ateitimi, nes ateitis nėra šiuo metu pasiekiama. Dar tarkim http://www.knyguklubas.lt/index.php?cl=details&anid=1cdb887 teigiama, kad po mirties keliausim į žvaigždes, o žvaigždės yra amžinos (perkeltine prasme, niekas nėra amžino, tiesiog tie objektai mums atrodė amžini), todėl taikau šitą savoką prie amžinybės. Taigi, gal ir yra amžinasis gyvenimas (taip, nesibaigiantis gyvenimas, bet ne tas, kurį jūs įsivaizduojat, esantį dangun gerai tegyvenant, bet tiesiog amžinas, su nuodėme ir meile, įkąlintas laike)? Kuo mažesnis dalykas, pvz kad ir koks vabalas, tuo jis mažiau gyvena (aišku yra išimčių), kuo didesnis- atvirkščiai, pavyzdžiui kad ir mūsų planeta. Juk nepalyginsi vabalo gyvenimo trukmės su mūsų planetos. Todėl darau išvada, kad mažesnis pereina į didesnį. Pvz Diena ir naktis į savaitę, mėnesį, sezonus, metus, galiausiai žlugimą: civilizacija, planeta, saulės sistema, galaktiką ir visatą. Mažesnis miršta, susikuria kitas toje pačioje didesnėje teritorijoje, miršta vėl, kol galų gale miršta toji didesnė teritorija, kuri taip pat yra kūnas, esantis didesnėje teritorijoje. O kas jei žmogus miršta, kad sukurtų didesnį žmogų? Net nžn kaip kitaip paaiškint. Gal visas šitas laukas (viskas) yra pasidalinęs į tam tikras dalis. Pvz kaip tuose skaičiuose. Pabandykit sudėti juos visus ties viduriu pradedant nuo pirmo didejimo tvarka, kad jie visi būtų tolygiai išsidėste į visas puses. Einant dešimtam skaičiui viduryje tarp jų ims gimti nauja, o praeiti sups juos iš šonų. Atrodytų, lyg didžiausią lygį pasiekęs kūnas tampa mažiausiu ir kuriasi iš naujo vėl ir vėl. Taip pat yra ir su žmogum ir su bet kokiu kūnu. Mirštantį žmogų pakeičia daugiau gimusių, kad pati žmonija augtų, o kai žmonių būna per daug, žmonės pradeda ieškoti didesnės teritorijos, taip pat padarydami jas didesnes (tarkim jau dabar yra planuojamas apgyvendinimas kitose planetose, sukuriant gyvybę) ir sunaikindami seną (na, jei jame pasiliktų ir sukeltų globalinį atšilimą ar belekokią negandą, virusą ar ligą, susinaikintų kartu su kūnu ir nepaliktu palikuonių). Lygiai toks pat dėsnis gali eit ir pro visą visatą. Jei yra viena gyvybė, kuri gali kurtis ir dideti, išlikdamas nepaisant visų negandų, saulės užgesimų ir t.t., kodėl negali atsirasti ir kita kitoje vietoje ta pati gyvybė ir prisitaikyti, ir didėti… Taigi taip pat yra ir su visata, ir su žmogumi, galbūt mes ir gimstam iš naujo, patys to nesuvogdami, kol galų gale ateina galas ir sukuriame naują civilizacija ( šitą išvadą darau dėl to, kad kažkaip keistai atrodo žmogus, atėjęs su visu mąstymu ir kitomis dovanomis, lyginant su kitomis žemėje begyvenančiomis būtybėmis, niekas neateina iš karto, todėl ir nemanau, kad žmogus iš niekur nieko, virtęs iš bėždžionės, galėjo tapti jaučiančia, mylinčia, mąstančia ir išlikimui sutverta būtybė, kuri galėjo pasiekti tai, ko dar nė viena iš čia gyvenančios gyvybės negalėjo pasiekti… per keletą milijonų metų… nuo bakterijos iki žmogaus… Gal mes gyvenam ilgiau nei ištikrūjų spėjama? Galų gale pasakysiu, kad tai tėra mano idėja ir nuomonė ir tiek. Norit tikėkit, norite ne 🙂
logika geležinė ir tai man patinka, bet ar mano logiką galima taikyti Visatos logikai, atsakyti nedrįstu…
Sakot tai yra ratas, kuris neturi nei pradzios nei pabaigos, tai is kur jis atsirado? Privalejo buti pradzia, o kas turi pradzia, turi ir pabaiga. (atleiskite, kad nera lietuvybiu, pas mane kompiuteris buvo sugedes ir dar nesukonfiuguravau.
Pasakiau, palyginimu, kad tai yra ratas, kad jums būtų lengviau įsivaizduoti, bet jei nusipiešite ratą ant popieriaus lapo, turėsite nuo kažko ji pradėti, o pabaigos jo paišymui matyti nebus, ir kuo daugiau kartų tą patį ratą briežite, tuo greičiau užmiršite, kur toji pradžia bebuvo, kol jis taps visiškai uždaras ir nebesimatys palikto pradžios taško. Taip pat ir galima lyginti mūsų gyvenimą. Mes užmiegame ir pabundame. Tam Dievas ir įsakė Mykolui duoti žmonėms sielas kaip paskolas, kad jam tarnautų. Bet taip pat ir įsakė Gabrieliui atiduoti jas niekam nepavaldžiai didžiajai kartai. Išmintingas senis paklaus septynerių mėnesių kūdikio, kokia yra toji amžinoji karalystė ir jis įtikės, nes daugelis pirmūjų bus paskutiniai ir jie taps vienu. O palaimintas yra tas, kuris buvo ankščiau visko, nes ten, kur yra pradžia, yra ir pabaiga. Todėl jei norit žinoti pabaigą, turit žinoti nuo ko viskas prasidėjo. Kaip priežasties ir pasėkmės dėsnis. Buvo Kristaus, pirmojo ir paskutinio, sakyta- „Iš tiesų jums sakau: ankščiau, negu Abraomas, AŠ ESU“. Kaip yra penkios darbo dienos ir dvi poilsio, taip yra gyvenimas ir mirtis. Kaip yra penki karo eonai, taip yra ir 2 taikos eonai. O aštuntas taps vėl pirmu, ir jį pakeis devintas… 🙂
Norieciau suprasti ka tu supranti ir ka cia parasei 🙂