Legenda apie Ren le Šato – viena painiausių istorijų apie lobius ir jų paieškas. Ji siekia ankstyvųjų viduramžių dinastijų kūrimosi priešaušrio laikus ir apima daugelį iki šiol neįmintų istorijos paslapčių. Entuziastai įsitikinę, kad atskleidus Ren le Šato paslaptį sužinotume, kur yra Šventasis Gralis, Sandoros skrynia ir beveik visi kada nors pradingę lobiai.
Šioje istorijoje pasakojama ir apie paslaptingas brolijas, kaip antai riterius tamplierius, masonus, Siono vienuolyną. Tyrinėtojai teigia, kad visi, kuriems buvo kas nors atskleista, mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Jų likimai ir paslaptinga Ren le Šato kaimelio istorija susijusi su vieno žmogaus pasirodymu.
1885 m. birždio 1 d. į išdžiūvusį nuo karščio, dulkėtą Prancūzijos Pirėnų kalnuose esantį Ren le Šato kaimelį atvyko tik ką įšventintas kunigas. Berenžė Sonjeras buvo jaunas ambicingas dvasininkas, tad nušiurusi IX a. bažnyčia ir apleista presbiterija jam įspūdžio nepadarė; vis dėlto jis pasiliko. Tų pačių metų spalį B. Sonjeras iš parapijos buvo kuriam laikui ištremtas už viešosios tvarkos pažeidimą, kurį jis padarė agituodamas prieš valdančiąją respublikonų partiją.
Per tą trumpą laiką, kurį buvo tremtyje, jis spėjo susibičiuliauti su turtinga ir gerbiama grafiene Šambo, kuri paskolino jam didelę sumą kaimo bažnyčiai atstatyti. Po penkerių metų kunigas pradėjo restauravimo darbus. Kai atitraukė akmens plokštę, ant kurios stovėjo altorius, po ja buvusi atrama įlūžo, o atsivėrusioje ertmėje B. Sonjeras rado tris medinius vamzdelius, o juose — pergamentus. Paskui atraminėje kolonoje, laikančioje sakyklą, jis rado dar keletą rankraščių.
Aptikęs šiuos radinius jis ėmėsi kasinėti po visą bažnyčią ir jos šventorių. Jam padėjo šeimininkė Mari Denarno. 1891 m. rugsėjo 21 d. savo dienoraštyje B. Sonjeras įrašė: „Iškasėme kapą. Radome rūsį“. Kas buvo tame rūsyje — nežinia, tačiau po to B. Sonjero gyvenimo būdas pasikeitė. Jis pasistatė prašmatnų dvarą, kurio sode buvo apstu egzotiškų augalų ir gyvūnų. Pasakojama, kad parko išplanavimas atitiko Marijos Magdalietės nueitą kelią iš Magdalos į Betanę.
B. Sonjeras gyveno prabangoje ir, kalbama, turėjo sąskaitų įvairiuose didžiausiuose bankuose. Taip pat žinoma, kad jis pamėgo lankytis Paryžiuje ir bendrauti su žinomais žmonėmis, tačiau vietos Bažnyčios vyresnybei pabodo keistas jo elgesys ir ji pabandė B. Sonjerą suvaržyti. Šis pareiškė, kad neprivalo niekam, išskyrus popiežių, atsiskaityti ir atsisakė savo pareigų. Vis dėlto Ren le Šato gyventojai mieliau meldėsi jo privačioje koplyčioje negu dalyvavo naujai paskirtojo klebono laikomose pamaldose.
1917 m. sausio 17-ąją B. Sonjerą ištiko smarkus priepuolis. Prieš pat mirtį jis atskleidė savo praturtėjimo priežastį. Jį išklausęs kunigas pasibjaurėjo tuo, ką išgirdo, todėl atsisakė suteikti jam nuodėmių atleidimą ir paskutinį patepimą. Ponia M. Denarno, kuri taip pat žinojo apie šią paslaptį, pažadėjo atskleisti ją savo mirties patale. Deja, ją ištiko insultas ir prieš mirtį 1953-iaisiais ji negalėjo kalbėti.
Dauguma manė, kad prieš grafienės mirtį kai ką sužinoti galėjo ją prižiūrėjęs Noelis Korbu, tačiau tais pačiais metais jis žuvo autokatastrofoje. Pasakojama, kad kai ką galėjo žinoti vietos kunigas Antuanas Morisas Zeli, tačiau jį ištiko tokia paranoja, kad į savo presbiteriją jis įsileisdavo tik savo dukterėčią.
1897 m. Visų šventųjų dienos išvakarėse jis buvo rastas užkapotas keturiais kirvio smūgiais. 1956 m. tyrimo metu B. Sonjero sode buvo rasti trijų nušautų vyrų palaikai, o 1967 m. ant geležinkelio bėgių netoli Meluno (Vokietija) buvo rastas kurjerio Fachuro el Islamo, gabenusio slaptus Sonjero dokumentus, lavonas.
Manoma, kad visa keista Ren le Šato istorija susijusi su slaptąja organizacija, žinoma Siono brolijos vardu. Kalbama, kad ši organizacija glaudžiai susijusi su masonais ir legendomis apie Šventąjj Gralį. Ji buvo oficialiai įregistruota Prancūzijoje 1956 m. ir turi daugiau kaip tūkstantį narių. Kai kurie jos nariai yra garsūs, gerai žinomi žmonės.
Iki 1963-iųjų didysis magistras buvo Žanas Kokto, vienas iš ankstesnių vadovų buvo Klodas Debiusi, Leonardas da Vincis, Izaokas Niutonas. Nepaisant garbingų narių, apie pačią organizaciją beveik nieko nežinome. Pats B. Sonjeras savo turtų neslėpė, tačiau manoma, kad savo statydintuose pastatuose ir paminkluose jis paliko daug užslėptų nuorodų. Yra manančių, kad ir pati Ren le Šato bažnyčia yra užšifruotas lobių raktas. Viena iš versijų teigia, kad B. Sonjeras praturtėjo sužinojęs kažkokią seną krikščionių paslaptį ir panaudojęs ją Katalikų bažnyčiai šantažuoti.
Nikola Pusenas – Les Bergers d’Arcadie
Viename iš vitražų, kuriuos B. Sonjeras užsakė jau atstatęs bažnyčią, vaizduojama Marija ir Juozapas su kūdikiais ant rankų. Tai leidžia manyti, kad Sonjeras rado įrodymų, kad Kristus turėjo brolį dvynį. Taip pat buvo padaryta prielaida, jog kunigas rado įrodymų, kad Kristus ne mirė ant kryžiaus, o išvyko į Europą ir su Marija Magdaliete susilaukė vaikų. Dauguma samprotavimų apie šantažą, galimas daiktas, kilo iš paslaptingų teorijų, tačiau yra ir tokių legendų, kuriose minimi lobiai turi realų pagrindą.
Manoma, kad Ren le Šato buvo trečias pagal dydį vestgotų karalystės miestas. Tuo metu jis buvo vadinamas Redu. Pasakojama, kad 410 m. po Kr. vestgotai nusiaubė Romą ir išplėšė jos turtus, be to, apiplėšė Graikiją ir Jeruzalę. Paslaptis, kur vestgotai paslėpė savo turtus, taip ir liko neatskleista, nors visą laiką buvo tvirtinama, kad tai galėjusi būti Redo tvirtovė.
Kita teorija sujungė lobių versijas ir religines paslaptis. Spėjama, kad krikščionių katarų sekta, kuri buvo pripažinta kelianti pavojų Katalikų bažnyčiai, prieš sunaikinama paslėpė Ren le Šato apylinkėse kažkokį labai svarbų religinį lobį. Kai kurie spėjo, kad ta religinė brangenybė galėjusi būti Šventasis Gralis ar Sandoros skrynia. Kalbama, kad didysis dailininkas klasicizmo atstovas Nikola Pusenas taip pat žinojęs Ren le Šato paslaptis. Daugelyje jo paveikslų esą pateikiama nuorodų, kur yra tie lobiai; ypač krinta į akis vienas jo paveikslų, pavadintas Les Bergers d’Arcadie. Jame pavaizduotas laidojimo rūsys, labai panašus į rūsį, rastą visai šalia Ren le Šato.
Tyrinėtojams prieinama nemažai šaltinių, susijusių su B. Sonjero praturtėjimu. Tačiau nepaisant milžiniškų atkakliausių tyrinėtojų pastangų, šios paslaptys tebėra neatskleistos. Gal B. Sonjeras rado legendinę religinę relikviją, gal — senovės lobius, o gal atskleidė kokią nors siaubingą krikščionybės paslaptį? Galbūt ateis diena, kai visa tai sužinosime, tačiau kol kas B. Sonjero ir jo turtų istorija tebėra paslaptis. Apie šią neįmintą pasaulio paslaptį buvo parašyta daugybė knygų – viena garsiausių – Dan Brown „Da Vinčio Kodas“, kurioje bandoma atskleisti paslaptis kurias slepia Ren le Šato kaimelis.
Na gražus strapsniukas paskaityti ir pasvajoti apie mums sklidiną paslapčių, vadinamąjį Gralį. Kas tai – gal mitas, gal legenda o gal tik viduramžiu etopinis vaizdinys neturintis jokių realijų? Niekas į tai ne atsakys, o kas žino, niekada neprabils suprasdamas šio fakto realistinę grėsmę istorijai ir visuomenei.
Bet bet bet daug kalbų o mažai atsakymų, tik spelionės, tuščios neprasmingos mintis ir tai visa tiesa ką žinome apie musų nuostabuji dievišką Indą. XD