Tarp gyvenimo ir mirties

Tikiu meile iš pirmo žvilgsnio, tikiu likimu, tikiu į Dievą.. Tikiu ir į tai, ko mokslininkai negali paaiškinti ištisus šimtmečius, nors ir kaip atkakliai to siektų. Tikiu, nes aš pati esu to įrodymas. Ar Jūs tuo taip pat patikėsite, palieku spręsti tik Jums.

Savo pasakojimą norėčiau pradėti nuo vaikystės akimirkų. Nebuvau eilinis nerūpestingas vaikas. Pirmiausiai tai pastebėjo aplinkiniai. Gyvendami kaime ilgai neturėjome šulinio, nes gyvenome kiek ant kalno ir visi prognozavo, kad vieta yra nepalanki šulinio įrengimui.

Nepamenu tiksliai kaip mano rankose atsidūrė karklo dvišakė lazdelė (tikriausiai ją man įspraudė dėdė, kuris domėjosi įvairiais paranormaliais ir nepaaiškinamais dalykais), bet tuomet ne tik aš, bet ir visi buvę aplinkui išties nustebo kai lazdelė mano rankose pradėjo ritmiškai judėti aukštyn žemyn. Toje vietoje tėvai iškasė ir įrengė šulinį.

Vėliau paauglystėje sirgau gana rimta ir kitiems atrodanti keista liga – epilepsija (dar vadinama nuomariu). Ši liga yra susijusi su centrine nervų sistema, kai smegenyse vyksta nenormalūs elektros iškrūviai. Priepuoliai kartodavosi kas kiek laiko, visiškai neprognozuojamai. Nukrisdavau bet kur ir bet kada. Atsikėlusi nieko neprisimindavau, lyg būčiau išmiegojusi keletą kietų miego valandų. Vėliau šie priepuoliai ėmė retėti, kol galiausiai visai išnyko.

Nors priepuoliai ir dingo, bet mano gyvenime prasidėjo kiti keisti įvykiai. Pradėjau regėti vizijas. Jos buvo susiję su mano šeima ir, manau, regėjau tai, kas nutiks ateityje ir ko, galbūt galėčiau išvengti. Deja, nepavyko išvengti daugelio mano vizijose pasirodančių tragiškų įvykių – vienas iš skaudžiausių – tėvų avarijos.

Esu susidūrusi su tai, ko visi mes besąlygiškai bijome – išėjimo anapilin. Po tėvų mirties dažnai savęs klausdavau ar ten jie laimingi, ir ar išvis yra kita materija, kurioje jie toliau egzistuoja. Dabar šių klausimų sau nebeužduodu, nes jau žinau atsakymus.

Būdama aštuntą mėnesį nėščia susapnavau neeilinį sapną (o galbūt tai nebuvo sapnas?). Buvo vėlus vakaras, po sunkios dienos buvau labai pavargusi. Užmigau ypač greitai. Būdama miego būsenoje pajutau, kad kylu. Kūnas buvo labai lengvas ir aš nesipriešinau šiai jėgai, nes buvo neapsakomai gera. Aplinkui tvyrojo tamsa, kol pakilusi virš horizonto su debesų juosta ir pažvelgusi žemyn išvydau Žemę. Visiškai nejutau baimės, jaučiausi saugi. Iš žemės skverbėsi švieselės ir kilo po vieną į viršų. Jos švietė žalsvai mėlyna spalva.

Šių švieselių buvo begalė, jos kilo ir kilo. Nesupratau, kas tai yra kol balsas mano mintyse atsakė, kad tai yra Dievo vaikai. Aš supratau, kad tai yra mirę žmonės. Palengva pradėjau leistis į Žemę. Nusileidau netoli tėvų namų. Čia tvyrojo tyla, languose buvo tamsu. Staiga kelio link išgirdau kraupius garsus: padangų cypimą ir stiprų trenksmą. Pažvelgus į kelio pusę išvydau tokią pačią švieselę, kurią regėjau būdama viršuje. Ji taip pat kilo į viršų. Netoli suniokotos mašinos pamačiau tamsiaplaukį vyriškį, kuris kairėje smilkinio pusėje buvo paplūdęs krauju.

Jis mėgino užsirūkyti, bet cigaretė jam vis iškrisdavo iš rankų. Supratau, kad jis dar nesuvokia, kas jam nutiko ir stengiasi toliau gyventi įprastą gyvenimą. Nežinojau, ką daryti, norėjau kaip nors jam padėti. Man buvo pasakyta, kad turėčiau jam pranešti, kad įvyko kraupi avarija ir dabar jis yra miręs. Pradėjau eiti link vyriškio, kurį turėjau nuraminti. Bet to nepadariau, nes mane iš šio sapno prikėlė dukra, kuri bijojo viena miegoti.

Po kiek laiko sužinojau, kad netoli tėvų namų užsimušė jaunas vairuotojas, kuris nesuvaldė posūkyje mašinos lekiančios dideliu greičiu. Gaila, kad tuomet nesugebėjau šio vyriškio nuraminti, bet tikiu, kad dabar jam jau viskas gerai.

Po tokio nepaprastai tikroviško sapno žinau, kad ten virš debesų kažkas yra, kažkas nepaaiškinama, bet kur be galo gera, ramu ir tylu. Žinau, kad po mirties ir toliau gyvename, tik kita forma ir kita materija.

Atsiuntė Eglė

Atsiųsk ir tu savo istoriją ir laimėk nuostabius prizus. Daugiau informacijos čia: Siaubo istorijų konkursas

Komentuok su Facebook paskyra: