Dauguma religijų sutartinai teigia, kad po mirties žmogui ateina atpildo valanda, arba paskutinio teismo diena. Tačiau paprastai taip įsijaučiame į kasdienius rūpesčius, kad šią religinę tiesą lengvai pamirštame. Yra ir tokių žmonių, kuriuos neįtikėtinas reiškinys priverčia perkainoti gyvenimo vertybes. Tai reiškinys, kuris perkelia juos anapus gyvenimo. Žmogus atsiduria ties kito pasaulio riba, kur siela apleidžia kūną, ir įvyksta akistata su nugyventu gyvenimu. Šis reiškinys apibūdinamas kaip kelionė tamsiu tuneliu, kurio gale švyti skaisti šviesa. Einantįjį tuneliu apima labai stiprus visiškai naujos patirties arba baimės jausmas. Šie reiškiniai vadinami gyvenimo po mirties potyriu.
Gyvenimo po mirties įspūdžius pasakoja žmonės, kurie buvo patyrę klinikinę mirtį, t. y. tie, kurie jau buvo be gyvybės žymių. Paprastai taip nutinka patyrusiems širdies smūgį, perdozavusiems narkotikų ar bandžiusiems nusižudyti žmonėms. Kai kurie priskaičiuoja, kad Jungtinėse Valstijose gyvenimo po mirties potyrį patyrė daugiau kaip 10 mln. žmonių. Taigi šis reiškinys neatsitiktinis.
Nors nėra nė dviejų visiškai tapačių gyvenimo po mirties patyrimo apibūdinimų, vis dėlto yra ypatybių, būdingų visiems. Daugelis teigia pasijutę taip, tarsi būtų atsiskyrę nuo savo kūno. Dažnas iš viršaus stebi besistengiančius juos atgaivinti gydytojus. Dauguma išgyvenusiųjų gyvenimo po mirties būseną gali vėliau tiksliai atpasakoti, kas vyko, kas ką pasakė, kokie instrumentai buvo naudojami jiems atgaivinti. Kiti teigia klinikinės mirties metu matę iš viršaus savo šeimos narius.
Kartais sugrįžti atgal į gyvenimą paskatina stiprus prisirišimo prie artimųjų jausmas. Tačiau jeigu delsiama grįžti, kaip pasakojama, užlieja palaimingos ramybės ir džiaugsmo pojūtis. Mirštantieji atsiduria tamsiame tunelyje, kurio gale spindi nuostabi balta arba auksinė šviesa. Kai kurie girdi anksčiau mirusių artimųjų ar net paties Dievo balsą, raginantį grįžti atgal į Žemę. Kartais gyvenimo po mirties būseną patyrusieji pamato prieš save visą praėjusį gyvenimą — kas buvo padaryta ne taip ar ne iki galo; kartais pasijunta suvokę gyvenimo prasmę. Tada jų siela savo noru arba priverstinai sugrįžta į kūną.
Tačiau ne visų gyvenimo po mirties patyrimas būna toks džiaugsmingas. Kai kurie jaučia siaubingą baimę, mato pabaisas ar demonus. Labiausiai bendra— poveikis tokius išgyvenimus patyrusiam žmogui: grįžę atgal į savo kūną tokie žmonės paprastai priima sprendimus, kurie jų gyvenimą pakeičia iš esmės. Jie suvokia, kas iš tiesų svarbu jų gyvenime ir atranda laimę paprasčiausiuose dalykuose. Dauguma pradeda dirbti savanoriais, tampa mokytojais ar dėstytojais. Tie, kurie nepasirenka tarnavimo kitiems kelio, atranda naują požiūrį į gyvenimą: tampa atidesni, gailestingesni, supratingesni aplinkiniams.
2001 m. medicinos žurnale Lancet buvo paskelbti 13 metų Olandijos ligoninėse vykdyti gyvenimo po mirties tyrimai. Tyrimams vadovavo kardiologas Pimas van Lomelis. Tyrimo metu buvo apklausti 344 ką tik atgaivinti pacientai. Buvo nustatyta, kad pacientų smegenys nebegaudavo deguonies ir todėl turėjo būti neveiksnios, tačiau atgaivintieji prisimindavo, kas vyko tada, kai fiziškai jie jau turėjo būti mirę.
Tyrinėtojai nustatė, kad 12 proc. pacientų patirti išgyvenimai buvo labai įsimintini, t. y. jie buvo atsiskyrę nuo kūno, matė ryškią šviesą ar sutikę seniai mirusius savo artimuosius. Įspūdingiausia tai, kad tie išgyvenimai buvo labai stiprūs: praėjus ir dvejiems, ir aštuoneriems metams jie galėjo papasakoti viską su menkiausiomis smulkmenomis. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad, palyginti su asmenimis, kurie nepatyrė gyvenimo po mirties būsenos, išgyvenusieji šią būseną perkainojo savo gyvenimo vertybes, ėmė pastebimai labiau vertinti gyvenimą ir beveik prarado mirties baimės jausmą.
Tarp medikų yra tokių, kurie šiuos tyrimų rezultatus laiko fantazijos vaisiumi, sutrikusios atminties ar sąmonės išdava. Toks požiūris daro meškos paslaugą daugybei žmonių, kurie iš tikrųjų jaučia tokius potyrius; dauguma nedrįsta pasakoti, ką patyrę, nes baiminasi būti išjuokti.
Ar iš tokių potyrių galima daryti išvadą, kad iš tikrųjų yra gyvenimas po mirties? Tam trūksta moksliškai pagrįstų įrodymų, nors žinome, kad patyrusieji gyvenimo po mirties jausmą atėjus laikui mirti nejaučia mirties baimės. Jiems tai nėra „išėjimas į nežinomybę“.
