Gyvenimas po mirties. Ketrin istorija.

„Šiandien aš nebebijau mirties. Artėdama prie šviesos jaučiau tokią laimę, tokią palaimą, kad norėjau į ją pasinerti“ – sakė Ketrin Kalecha. Būnant 12 metų amžiaus, operacijos metu ją ištiko klinikinė mirtis. Šio potyrio metu ji matė baltą šviesą ir girdėjo balsą, kuris klausė jos, ar ji nori dar pasilikti Žemėje. Nepaprastas potyris padėjo Ketrin suvokti, kad po mirties yra kitas gyvenimas. Štai jos istorija:

„Man buvo 12 metų ir aš labai rimtai susirgau. Du kart per savaitę apsilankiau pas gydytoją, bet jis išsiuntė mane namo pasakęs, kad tai gripas. Pamenu kai mama nupirko man ledų, o aš negalėjau jų suvalgyti. Norėjau, bet per smarkiai sirgau. Sveikata vis blogėjo ir tėtis pasakė, jog gana, jis veš mane į ligoninę. Jis nuvežė ir po dviejų valandų mane jau skubiai operavo. Daktaras pasakė tėvams, kad man tikriausiai labai aukšta skausmo riba. Niekas nebūtų galėjęs taip ilgai kęsti tokio stipraus skausmo, kokį kentėjau aš.

Prapjovus paaiškėji, kad man aštrus apendicitas ir trūkęs apendiksas. Gulėdama ant operacinio stalo pamačiau savo pačios kūną. Tikriausiai mano siela atsiskyrė nuo kūno, pakilo link lubų ir aš pamačiau žmones operacinėje. Net nemasčiau apie savo kūną. Mane traukė šviesa, kuri tarsi švietė ilgo, tamsaus koridoriaus gale. Niekada gyvenime nebuvau mačiusi tokios ryškios šviesos. Tai sunku paaiškinti, bet šviesa buvo tokia balta, kaip lapas balto balto popieriaus už kurio dega lempa.

Skridau link šviesos aukštai, palei pat lubas ir labai greitai. Ir nors šviesa buvo nuostabi ir mane viliojo, kažkas privertė mane sustoti. Neskaudėjo, nieko nejaučiau, buvo gera. Išgirdau balsą. Jis paklausė ar noriu išeiti dabar, ar pasilikti. Iš kart pagalvojau apie mamą. Nenorėjau jos palikti ir žinojau, kad ji liūdės. Aš buvau dar maža. Norėjau užaugti. Norėjau pažinti gyvenimą. Pagalvojau apie visa tai ką daro žmonės ir ko dar nespėjau padaryti. Ištekėti, pradėti dirbti, susilaukti vaikų. Atsakiau, kad nenoriu išeiti, nes nenoriu palikti mamos.

Ketrin Kalecha, kuri būdama 12 metų amžiaus patyrė nepaprastą nutikimą.

Dabar esu suaugusi moteris ir niekada to nepamiršiu. Nesakiau to nei tėvams, nei artimiesiems, buvau dar maža ir nežinojau ką apie visa tai manyti. Vėliau, praėjus metams po operacijos susipešiau su vyresniąja seserimi. Besipešant ji pasakė kai ką, nuo ko aš sudrebėjau. Ji pasakė, kad kai buvau numirusi ant operacinio stalo, geriau jau būčiau negrįžusi. Paklausiau, ką aš miriau, ką tu kalbi? Ji atsakė, kad ar gi tėtis su mama nesakė tau, kad buvai mirusi. Bet tėvai apie tai man nebuvo nieko sakę.

Kitą dieną aš paklausiau mamos apie tai ir ji pasakė, kad tai tiesa. Gulint ant operacinio stalo sustojo mano širdis. Buvau mirusi. Ji turėjo tai patvirtinančius dokumentus ir juos parodė. Šokiravo tai, kad juose buvo mano pavardė. Maždaug dviejų metrų ilgio per pus sulenktas parfuruotas popierius kuriame buvo brėžiama mano širdies darbo linija. Jame buvo tiesi, raudona linija. Tada nežinojau kaip tai pavadinti. Dabar manau, kad perėjau mirtį. Papasakojau mamai apie tai kas nutiko. Apie baltą šviesą ir balsą. Buvau patyrusi tokį šoką, kad dar pora savaičių išsitraukdavau tą popieriaus lapą ir žiūrėdavau į savo pavardę. Negalėjau suvokti, kad buvau numirusi ir sugrįžau atgal.

Po to pasidarė įdomu pasikalbėti su tai išgyvenusiais ir baltą šviesą mačiusiais žmonėmis. Dabar nebebijau mirti. Tuomet, kai priartėjau prie šviesos, jaučiau tokią laimę, kad norėjau į ją pasinerti. Tada supratau, kad egzistuoja kitas išmatavimas. Yra gyvenimas po mirties. Mirtis dar nėra pabaiga. To nutikimo dėka pradėjau ramiau žiūrėti į mirtį“.

Komentuok su Facebook paskyra: