Ko gero aš jau nebegaliu tikėti net pats savimi. Ir dėl to kaip ir visą kaltę turėtų prisiimti mokslininkai, kurie mano esą nustatę, jog mano kūnui mirus, smegenys nemiršta, o pereina į aukštesnį lygį.
Žinoma, aš kaip kūnas, dar nemiriau, bet, ko gero, mano smegenys jau perėjo į tą aukštesnį lygį, nes jos man siunčia absurdiškas mintis. Net nežinau kaip tiksliau išsireikšti, bet mintyse iškyla toks filmo vaizdinys – gerai neprisimenu detalių, tik esmę – kažkoks akademikas, tyrinėjantis senovę, nukeliavo laiko kapsule labai toli į gilę senovę ir ten įstrigo. Jo „gelbėti“ – ieškoti susiruošė kitas mokslininkų būrys ir iškeliavo jo pargabenti į dabartį. Aš nepasakosiu visų jų nuotykių, gi keliones laiku draudžia Einšteino reliatyvumo teorija, kuri sako, kad niekas negali judėti greičiau nei šviesa. Šitą Einšteino teoriją visi gerai žino, todėl kaip ir nėra reikalo detaliau aptarinėti tų keliautojų laiku nuotykių.
O mano minties absurdiškumas ir yra tame, kad aš, kaip koks „laiko policininkas“, galėčiau gi gelbėti žmones praeityje nuo mirties. Tai, žinoma, labai žavu. Tačiau kaip bus su kitu mokslininkų argumentu, kad pakeitus praeitį, turi pasikeisti ir mano dabartis. Kitaip sakant, išgelbėtas žmogus negyvens mano dabartyje, o gyvens paraleliniame laike, kur manęs gi nėra dabar nei kvapo. Žinoma, jei tik aš sugebėsiu sugrįžti į tą savo dabartį, bet gali būti ir taip, kad pakeitus „mirtininko“ likimą, pasikeis ir mano vaidmuo – aš gi galiu ir likti toje dabartyje.
Visa tai atrodo, kaip koks absurdas, pažvelgus dabartinėmis žiniomis į kvantinės fizikos mechaniką ir jos dėsnius, kurie sako, kad jau ir mokslininkai yra nustatę, kad vienas fotonas nuo kito gali skrieti net 10 000 kartų greičiau už šviesą. O tokiu atveju – kelionės laiku tikrai įmanomos, nors mes – žmonės, dar neturime tokių technologijų, kad galėtume jomis pasinaudoti.
Nors gal ir nereikia jokių technologijų, nes prisiminus vieną seną istoriją, su siaubo elementais, kyla pagrįstas klausimas- ar mes iš viso dabar ką nors teisingai žinome ar sugebame įvertinti?
Štai ta istorija – 1939 metais dingo paprastas keleivinis lėktuvas, skridęs iš Rio de Žaneiro Brazilijoje į Havaną Kuboje. Nukritusio jo niekas nerado, bet nieko nuostabaus tame nebuvo – juk visur džiunglės… Žuvusiaisiais buvo paskelbti 32 keleiviai ir 4 ekipažo nariai. Byla, kaip sakoma, buvo baigta, bent iki 1994-ųjų, kol viename Kolumbijos Bogotos miesto aerodrome nusileido nežinomas keleivinis lėktuvas. Akivaizdžiai ikikarinės gamybos mašina nusileido sėkmingai ir pagal visas galiojančias taisykles, tačiau kai iš jos niekas neišlipo, aerodromo darbuotojams teko atverti lėktuvo liuką iš išorės ir … štai čia ir prasideda mano logikos maištas!!!
Tai, ką pamatė specialistai, buvo visiškai nesuprantama ir nepavaldu jokiems žinomiems dėsniams… lėktuvo salone, keleivių krėsluose, sėdėjo skeletai. Prieš kai kuriuos jų stovėjo puodeliai karštos garuojančios kavos ir peleninėse smilko cigaretės. Tarytum nelaimėliai nugyveno gyvenimą, mirė ir sudūlėjo per kelias minutes, kol lėktuvas riedėjo nusileidimo taku.
Štai dėl tokių absurdiškų minčių ir visų tų istorijų mano logika ir jaučiasi suplakta ir sumaišyta su žemėmis! O Jūs gal žinote kažką daugiau, geriau ar įdomiau, kas neprieštarautų įprastiems mano, jūsų ar visuotinai priimtiems logikos dėsniams?
Atsiuntė Alvydas
Atsiųsk ir tu savo istoriją ir laimėk nuostabius prizus. Daugiau informacijos čia: Siaubo istorijų konkursas
Tikrai įdomus straipsnis 🙂