Sielų pasaulis

Tikiu jog sapnai tai yra kažkas kas turi mūsų gyvenime didelę reikšmę, tikiu paranormaliais reiškiniais ir visais dalykais kuriais daugelis jūsų netiki, tad papasakosiu dvi istorijas kurios galbūt jus įtikins.

Kaip buvau visai jaunutė gyvenau su senele, pro mano kambario duris matydavosi laiptai vedantys į pirmą aukštą ir aš labai dažnai prieš miegą žiūrėdama į laiptų turėklus galvodavau apie savo mirusį senelį, nes kažkuo jaučiausi į jį labai panaši, gal dėl to jog aš gimiau lygiai po metų, kaip jis numirė ir tikėjau jog tai tikrai kažką reiškė, o gal tiesiog tai lėmė genai. Ir jau nepamenu kiek kartų esu jį sapnavusi, jog jis sėdi ant laiptų ir man pasakoja kokia aš užaugsiu.

Jis man pasakodavo neįtikėtinas istorijas. Jis pasakojo, kaip aš ištekėsiu už vaikino iš savo mokyklos ir jo labai nemėgs mano mama, aš pagimdysiu jam dvi dukreles, viena iš jų bus labai panaši į jį ir ji sugebės mano požiūrį į gyvenimą visiškai pakeisti ir mielą sūnelį, kuris išpildys mano visus lūkesčius. Ir po kelių metų aš susipažinau su savo būsimu vyru, kurio labai nemėgo mano mama ir metams bėgant jam pagimdžiau dvi mergaites ir sūnelį.

Pirmoji mergaitė gimė visiškai nepanaši nei į mane, nei į mano vyrą. Mergaitė buvo, kaip išlipusi iš mano senelio kūdikystės portreto. Mudviejų su vyru plaukai buvo tiesūs ir rudi, o mergaitė gimė juodomis garbanomis ir ryškiai mėlynomis akutėmis. Su vyru naujagimei vardą galvojome labai ilgai kol sugalvojome jai duoti vardą mano senelio garbei ir pavadinti ją Deimante. Jau prabėgo gerų 20 metų po mano paskutinio sapno apie mano senelį Deimantą.

Tačiau metams bėgant aš pradėjau nebetikėti savo vaikiškom fantazijom. Pirmajai dukrelei šiuo metu yra 16 metų. Mergaitė užsispyrusi, priešingai nei visa mūsų šeima tiki į Dievą, į sapnų reikšmę į visokius neįtikėtinus dalykus. Šią vasarą mergaitę palikome pas mano vyro tėvus kaime, nes vyro senelis sirgo prostatos vėžiu, o senelė tai pat jau gulėjo ligos patale ir jo tėvams buvo sunku vieniems prižiūrėti du ligotus senelius, tad mes palikome Deimantę padėti savo seneliams.

Mergaitei būnant ten jos proseneliui pradėjo gerėti ir jis po truputi pradėjo vaikščioti, vėl kalbėti, pats sugebėjo valgyti nepaisant to jog jam buvo jau 98 metai. Kaip senukui buvo 92 metai jis dar važinėjo dviračiu, vairavo mašiną, prižiūrėjo bites ir gyveno savo name, kol neteko jo parduoti ir kraustytis pas dukrą, nes senukai tapo per silpni gyventi vieni. Tačiau tą pačią savaitę, kaip prosenelis pradėjo stotis ant kojų prosenelei sustreikavo širdis ir ją išvežė į Kauno klinikas. Ir tą pačią naktį užgeso geriausio mano pažinoto žmogaus širdis.

Senukas nei gėrė, nei rūkė, savo rankomis savo šeimai pastatė plytinį namą, mylėjo abi savo dukras, nors viena iš jų buvo jo žmonos Elenos dukra iš jaunystės laikų. Senukas tą lemtingą naktį miegojo pirmajame sodybos aukšte, o mano uošviai ir dukrelė miegojo antrajame. Antrame aukšte buvo įtaisyta lempa įsijungianti tik tuo atveju jei kas nors sujudėdavo.

Mirdamas senukas, mano dukters nuomone, norėjo visiems name esantiems pranešti jog jis išeina. Vieną akimirką lempa įsijungė ir po poros sekundžių išsijungė ir name pasidarė tylu. Vyro mama išgirdusi jog šviesa įsijungė keletą minučių palaukė, bet neišgirdusi niekieno žingsnių nulipo į pirmąjį aukštą, įžengė į senukų kambarį, pamatė jog jos tėvas jau išėjo į kitą gyvenimą visai neseniai, nes rankos vyro buvo dar šiltos.

Prikėlusi visus namie moteris uždegė tėvui žvakę ir paskambino šeimos daktarei pranešti ir paklausti kur skambinti kad jos tėvo kūną pasiimtų. Nors mano dukrelė buvo labai jautri ir labai mylėjo savo prosenelį nepravirko, o kaip aš jos paklausiau kodėl ji pasakė, jog pasakys tik tuo atveju jei aš prižadėsiu jog ja tikėsiu, ir aš kad ir, kaip keista, ja tikėjau. Mano dukrelė su proseneliu prieš miegą atsisveikino, nes pats senukas pasakė, kad šiąnakt jo laukia ilga kelionė namo.

Ir aš tik po dvidešimties metų tik supratau ką mano senelis turėjo galvoje sakydamas, kad duktė pakeis mano požiūri į gyvenimą. Ji mane įtikino, kad viskas vyksta ne veltui, viską sprendžia kažkas iš aukščiau ir ne mums mirtingiems spręsti kas išeis, o kas liks.

Atsiuntė: Deimantė

Atsiųsk ir tu savo istoriją ir laimėk nuostabius prizus. Daugiau informacijos čia: Siaubo istorijų konkursas

Komentuok su Facebook paskyra: