Rytų Europa viduramžiais buvo nerami vieta. Didi vengrų tauta buvo Europos forpostas kovojant su turkų osmanų ordomis. Mažos kunigaikštystės, kurioms buvo lemta gyvuoti „niekieno žemėje“ tarp dviejų galybių, kentėjo labiausiai. Visa tai įkvėpė Bramą Stokerį parašyti garsųjį romaną. Tyrinėtojai nesutaria, kuri to meto asmenybė padarė didžiausią įtaką rašytojui, tačiau viena iš jų neabejotinai išsiskiria: tai tikras, visiems siaubą keliantis žmogus, vardu Drakula.
Valachija, kuri dabar yra Rumunijos dalis, viduramžiais buvo Vengrijos provincija, kurią iki 1418 m. valdė kunigaikštis Mirčė Senasis. Apie 1390-uosius Mirčė susilaukė nesantuokinio sūnaus Vlado ir išsiuntė auklėti į Vengrijos karaliaus Sigizmundo dvarą. Po Mirčės mirties Vladui Valachija nebuvo atiduota. Jis buvo įšventintas į Drakono ordino, turėjusio ginti krikščionis nuo turkų, riterius. Netrukus Vladas pasivadino Drakula Dracul), t. y. Drakonu, ir tapo Transilvanijos valdytoju.
Drakula turėjo tris sūnus. Pirmasis, senelio garbei pavadintas Mirče, gimė 1443 m. Kitų dviejų vardai buvo Vladas ir Radu. Drakula subūrė kariuomenę ir atsiėmė giminei tradiciškai priklausantį Valachijos sostą, tačiau tai jam pavyko padaryti tik padedamam seno priešo — Turkijos. Kaip savo lojalumo įrodymą jis išsiuntė Vladą su Radu į Adrianopolį, osmanų imperatoriaus rūmus. 1447 m. Drakula ir Mirčė buvo nužudyti, o Valachija vėl atiteko Vengrijai. Turkijai tokia padėtis buvo nepalanki, todėl 1448 m. turkai nusprendė apginkluoti septyniolikmetį Vladą, kuris buvo žinomas Drakono sūnaus, arba Drakulos, vardu.
Sėkmė lydėjo tai vieną, tai kitą kariaujančią pusę, kol pagaliau 1456-aisiais Drakula atsikovojo Valachijos sostą. Tirgovištėje jis įkūrė savo rezidenciją ir pasivadino princu Vladu III. Nuo pat pradžių jis suprato, kad norėdamas išsilaikyti soste turės būti visiškai negailestingas. Netrukus po karūnavimo ceremonijos į didžiulę puotą savo pilyje jis sukvietė visos karalystės skurdžius. Kai visi pasisotino, jis paklausė susirinkusių vargšų, nusenusių ir ligotų žmonių, ar šie norėtų gyventi „be rūpesčių ir nieko nestokodami?“ Jiems sušukus „taip“ jis liepė užrakinti pilį ir padegti, pareiškęs, kad jo karalystėje negali būti vietos tiems, kurie bus našta visuomenei ir kad nereikia gailėtis tų, kurie neduoda naudos bendruomenei.
Skurdžių išžudymas buvo ženklas visuomenei. Panašiai Drakula pasielgė ir su Valachijos diduomene. Pagyvenusiuosius liepė pasodinti ant kuolų, o kitus išsiuntė į 50 mylių atstumu esančią kalnuotą vietovę Poenari statyti pilies. Norėdamas sustiprinti savo valdžią, vietoj nušalintų didikų Drakula paskyrė sau ištikimus žmones. Jo žiaurumas buvo beribis.
Ypač Drakula mėgdavo stebėti, kaip kankindamiesi miršta ant nusmailintų kuolų pasodinti žmonės. Jo pavaldiniai vadino jį Vlad Tepes, tai yra „Vladu, sodintoju ant kuolo“, o turkai — „Kaziglu vyruku“, arba „Princu sodintoju ant kuolo“. Drakula žudė neištikimas žmonas, sukčiaujančius pirklius, kiekvieną, padariusį bent menkiausią nusižengimą. Dažnai jis pasmerkdavo mirti ant kuolo daugybę žmonių vienu metu, tačiau mėgdavo ir lupti pasmerktiesiems odą bei virti juos gyvus. Jis žudė mažus ir senus, o jų lavonus rodydavo viešai, kad įbaugintų potencialius nusikaltėlius. Pasakojama, kad ant Tirgovištės sienų vienu metu kabodavo 20 000 lavonų, o per visą savo valdymo laikotarpį jis nužudė apie 50 000 žmonių.
1462 m. Valachiją užpuolė turkai, kuriems vadovavo jaunesnysis Drakulos brolis Radu. Drakulai teko bėgti į Vengriją. 1476 m., kai Radu mirė nuo sifilio, ir į Valachijos sostą atsisėdo kitas valdovas, Drakula pabandė savo tėvoniją atsiimti. Jam pavyko, tačiau 1476 m. gruodį per turkų antpuolį jis žuvo. Osmanų sultonas liepė nukirsdinti Drakulai galvą ir atgabenti ją į Konstantinopolį kaip įrodymą, kad Drakula tikrai negyvas. Pasakojama, kad jo palaikai buvę palaidoti nuošaliame Snagovo vienuolyne, tačiau 1931 m. vykdytų kasinėjimų metu rasti karsto nepavyko. Tai dar viena su Drakula susijusi paslaptis.
Neginčijamų įrodymų, patvirtinančių Drakulos istoriškumą, netrūksta. Kalnuose tebestovi ir traukia turistus jo tvirtovė Poenari, o Tirgovištėje tebėra jo rūmų griuvėsiai. Šiaip ar taip, kur kas svarbesnis už istorinius paminklus rumunų tautos atminimas. Tačiau ar būtent jo personažas įkvėpė Bramą Stokerį mes, matyt, taip ir nesužinosime.
Pirma istorja tegul pasiskaito.