Paslaptingasis vyras, kurį dabar žinome grafo de Sen Žermeno vardu (de Saint-Germain), pirmą kartą minimas 1710-aisiais, kaip markizas de Monferatas (de Montferrat).Tais metais Vienoje jį buvo sutikę kompozitorius Ramo (Rameau) ir Paryžiaus aukštuomenės ponia de Zerži (de Gergy). Tada markizas atrodė kaip 40—50 metų vyras. Taip jis atrodė visą savo gyvenimą, o 1784-aisiais mirė tik oficialiai. Dauguma žmonių įsitikinę, kad jis — nemirtingas. Jiems jis yra paslaptingasis „Nemirtingas Sen Zermenas“.
Niekas nežino Sen Zermeno kilmės, netgi tie, kurie buvo įgiję jo pasitikėjimą. Jo išvaizda nesikeitė: visą laiką jis atrodė kaip vidutinio amžiaus tvirtai sudėtas vidutinio ūgio žmogus. Jis buvo nuostabus neįtikėtinų istorijų pasakotojas, turėjo išskirtinių talentų. Galėdavo sukurti nuostabiausių juvelyrinių dirbinių, puikiai išmanė muziką ir meną, taip pat mokėjo pagaminti gėrimą, kurį teigė esant jaunystės eliksyrą. Niekas nematė jo valgančio ar geriančio, tačiau jis mėgo moterų draugiją ir sukinėjosi aristokratų sluoksniuose. Niekas nepastebėjo, kad jis sentų.
Labiausiai Sen Zermenas garsėjo Paryžiuje 1750-1760 m. Pagrindinis jo darbas buvo šnipinėti karaliui Liudvikui XV. Tačiau dėl savo bičiulystės su karaliumi jis įgijo daug priešų iš Prancūzijos vyriausybės narių ir jam teko bėgti į Angliją. Vėliau jis buvo pastebėtas Rusijoje generolo Soltikovo vardu ir vaidino pagrindinį vaidmenį 1762-ųjų sukilime. Į sostą įžengus Liudvikui XVI, Sen Zermenas vėl pasirodė Paryžiuje ir per savo seną bičiulę grafienę d’Adermar (d’Adhermar) perspėjo Mariją Antoanetę apie Prancūzijos monarchijai gresiančius pavojus. Sen Zermenas bandė asmeniškai susitikti su karaliumi, tačiau karaliaus ministras įsakė policijai suimti grafą, ir šis vėl, kaip įprasta, pradingo.
Greičiausiai priebėgą jis rado Slezingo kunigaikštystėje, grafo Carlso pilyje Hesen „viselvje. Pasakojama, kad grafui jis atskleidė daug paslapčių, tačiau 1784 m. jis paprasčiausiai nuvargo nuo gyvenimo ir mirė. Tačiau nėra jokio įrašo, liudijančio apie jo mirtį, ir niekur nėra kapo, ant kurio būtų užrašytas jo vardas. Grafui jis paliko daug savo rankraščių. Dauguma jų s iejami su laisvaisiais mūrininkais — masonais, tačiau Carlsas, kaip ir Liudvikas XV, neatskleidė tikrosios jo istorijos.
Ir po savo „mirties“ Sen Zermenas buvo dar kartą pastebėtas. 1786 m. jis buvo susitikęs su Rusijos imperatoriene, 1788-aisiais jis dalyvavo -liūlio masonų konvente kaip oficialus Prancūzijos atstovas. Grafienė d’Adermar tvirtina sutikusi savo seną bičiulį 1789, 1815 ir 1821 m., ir kiekvieną kartą jis atrodė visai nepasikeitęs. Kalbama, kad ir toliau jis darė didelę įtaką slaptosioms organizacijoms ir, galimas daiktas, netgi vadovavo rozenkreiceriams.
Taigi kas buvo ši paslaptinga asmenybė? Tie paryžiečiai, kurie jo nemėgo, tvirtino, kad jis esąs Portugalijos žydo Aimaro arba žydo iš Alsatijos, vardu Volfas, sūnus. Tačiau dauguma jo amžininkų tikėjo jį esant Ispanijos karaliaus Karolio II našlės Marijos Noiburgietės sūnumi. Neseniai paskelbta prielaida, kad jis galėjo būti vienas iš Transilvanijos kunigaikščio Rakocio Ferenco II sūnų. Kunigaikštis buvo išsiuntęs savo vaikus į Austrijos imperatoriaus dvarą, kad šie ten įgytų išsilavinimą, tačiau teigiama, kad vienas jų miręs visiškai jaunas. Dabar teigiama, kad tas vaikas galėjo būti išaugintas Italijoje, San Zermeno (San Germano) kaimelyje. Tuo aiškinama jo vardo kilmė — grafas de Sen Žermenas.
Tačiau yra tokių, ypač tarp besidominčiųjų teosofija, kurie įsitikinę, kad Sen Zermenas yra vienas iš „didžiųjų mokytojų“, atsiunčiamų į Žemę įspėti šio pasaulio galingųjų ir taip apsaugoti nuo klaidų. Jie tiki, kad jis vis dar klajoja po pasaulį ir, atėjus laikui, vėl pasirodys ir patars į bėdą patekusiems žmonėms. O kol nepasirodys, paslaptingasis grafas Sen Zermenas taip ir liks neatskleista paslaptis.
Keistas ciuvas. Na vistiek XVII amziuje zmones buvo dar laukiniai tai nenuostabu kad jis dingo gal tiesiog mire prigers Napoleono vyno ar dar konors ir mire =D. Nes vistiek tais laikais zmones mirdavo ir niekas nezinodavo kaip jie dingsta nes nelabai kam ir idomu budavo kad nuo ko ir kas toks.