Skambutis į ateitį

Yra manoma, kad vystantis elektronikai, kuri dažniausiai operuoja virtualiomis sąvokomis, ir didėjant jos prieinamumui, vis dažniau pavyksta prasiskverbti į dvasiu pasaulį be mediumo pagalbos. Yra netgi
išleisti „vadovėliai“, kaip su šiuo pasauliu bendrauti televizorių, magnetofonu, kompiuterių pagalba. Kuo sudėtingesnės technologijos, tuo jos artimesnės subtiliajam pasauliui. Veikiant nematerialioje sferoje, kartais ir netyčia galima paleisti veikti bendravimo „mechanizmą“. Kompiuterių vartotojai dažniausiai net neįsivaizduoja, kaip veikia jų technika, ir net nenori įsivaizduoti – tam jie ir yra tik vartotojai.

Įdomu tai, kad telefonas atsirado ne be Aleksandro Belo, dirbusio kurčiųjų mokykloje, noro sukurti ryšį su „kitu pasauliu“, juo labiau, kad išradėjo nuotaka taip pat buvo kurčia, todėl jis norėjo tarsi „prisišaukti“, įveikti „neįveikiamą barjerą“. Panašu, kad šis noras lydėjo visus techninius ieškojimus, kurių rezultatas – įrenginys, leidžiantis „prisišaukti“ iki bet kurio pasaulio taško. Kai kurie mediumai teigė, kad būtent dėl pastangų įveikti „barjerą“ telefonas tarsi įgijo kažkokias paslaptingas savybes, kurios pasireiškė iš karto, ypač tais laikais, kai šis išradimas atrodė stebuklu. Pats stebuklo laukimas išplečia įprastinį diapazoną.

Yra aprašytas ne vienas atvejis, kai staiga pasigirsta telefono skambutis, o atsiliepęs žmogus girdi mirusio žmogaus balsą. Mediumai teigia, kad tokio pobūdžiai kontaktai nors ir sunkiai įmanomi, tačiau įmanomi. Yra buvę atvejų, kai būdavo užmezgamas ryšys su savotiška „alternatyvia realybe“.

Eženas Osti (1874-1938), psichinių reiškinių tyrinėtojas, Metapsichinio instituto Paryžiuje direktorius, surinko nemažai liudijimų apie įvairius kontaktus, tačiau vienas atvejis jį domino labiausiai, nes jis vyko, jam pačiam dalyvaujant.

Pirmojo pasaulinio karo metais Eženas Osti dirbo gydytoju fronte. Ten jis susipažino ir susidraugavo su seržantu Albertu Pinjonu, su kuriuo netgi atostogauti į Paryžių kartu išvyko. Paryžiuje apsistojo pas seržanto seserį Plesę, kuri domėjosi metapsichoze. Atostogos baigėsi, tarp Plesės ir Eženo užsimezgė susirašinėjimas. Praėjus nedaug laiko Pinjonas buvo sunkiai sužeistas. Ligoninėje juo rūpinosi jo bičiulis Eženas Osti, kuris pasirūpino, kad ligonio palatoje būtų pastatytas telefonas. Seržanto sesuo kiekvieną dieną jam skambino iš Paryžiaus ir taip palaikė savo brolį. Kurį laiką ir pats Eženas Osti galėjo pakalbėti su Plese, tačiau po kiek laiko gydytojas buvo perkeltas į kitą ligoninę, todėl vėl atsinaujino susirašinėjimas. Po mėnesio Eženas gavo laišką, kuriame Plesė papasakojo įdomų nutikimą.

Turėdama galimybę pabendrauti telefonu su broliu, ji gerai žinojo apie jo sveikatą. Bandydama metapsichiškai paveikti jo savijautą, ji apsidžiaugė, kai Albertas pranešė, kad ėmė taisytis. Pokalbių metu buvo kalbama ne vien tik apie sveikatą, bet ir apie paskutinius įvykius fronte, nors tai ir buvo „ne telefoniniai pokalbiai“. Plesė pastebėjo, kad brolio duomenys ne visiškai atitiko tiems duomenims, kurie buvo žinomi „visam Paryžiui“. Kai ji apie tai pasakė broliui, šis irgi nusistebėjo, tačiau abu nusprendė, kad tai yra paprasčiausias nesusipratimas – juk karas yra karas.
Po kiek laiko telefoninis ryšys ėmė blogėti, Alberto balsas skambėjo tarsi iš toli ar iš už kažkokios pertvaros, tačiau jie į tai nekreipė dėmesio… Stebuklas buvo tai, kad iš viso buvo įmanoma pasiskambinti broliui. Svarbiausia buvo tai, kad Albertas kiekvieną dieną jautėsi vis geriau, jau buvo rengiamasi jį išrašyti iš ligoninės.

Plesė dar kartą paskambino broliui, likus dienai iki jo išrašymo iš ligoninės. Ryšys vėl buvo puikus. Kai ji paprašė pakviesti pakalbėti Albertą, kitame laido galėjai pasakė, kad, deja, Albertas Pinjonas prieš dvi savaites mirė. Plesė bandė gydytojui paaiškinti, kad to negali būti, nes ji su broliu kalbėjo ir prieš dieną, ir prieš dvi… Tačiau Kaip ji su juo kalbėjo? Kur jis buvo tuo metu? Kaip ten, kur buvo, jo sveikata gerėjo? Į šiuos klausimus Eženas Osti neturėjo jokių atsakymų…

Tik dabar, kai nuo aprašomų įvykių praėjo šimtmetis, kai kurie mokslo atstovai mano, kad žmogaus noro jėga gali pavirsti kitomis jėgomis… Pavyzdžiui, prieš nutraukiant elektros grandinę, ja prabėga „impulsas“, kuris aplenkia šį nutrūkimą… Žmogus ištiesia ranką, norėdamas nutraukti, tačiau jeigu to ir ne padaro, „subtilusis impulsas“ praeina grandine, tarsi signalas nuo kažkokio „potencialaus įvykio vaiduoklio“. Šis įvykis turėjo įvykti artimiausioje ateityje, tačiau neįvyko. Tai reiškia, kad į dabartį pateko kažkas panašaus į „informaciją iš ateities“. Kažkur kitur, gal būt kituose matavimuose, egzistuoja ir kitokia įvykių raida. Vien tik nuo žmogaus ketinimo atsiranda išsišakojimas, tačiau konkretaus pasiskirstymo į praeitį, dabartį ir ateitį dar nėra.

Praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje Anglijoje buvo išleisti lošėjo užrašai, kuriuose buvo pasakojama, kaip 1904-ais metais vienos elektros kompanijos tarnautojas netikėtai praturtėjo, lošdamas totalizatoriuje žirgų lenktynėse. Šis lošėjas buvo Persivalis Hučas. Leidėjas paliko ir autoriaus pastabą: „Siekiant išvengti teisminio bylinėjimosi su hipodromu šiuos užrašus spausdinti tik po penkiasdešimties metų“. Persivalio palikuonys iki šiol gana pasiturinčiai gyvena iš pinigų, kuriuos „prasuko“ jų protėvis… Hučas į žaidimą totalizatoriumi įtraukė kažką, kas netelpa į mūsų loginio mąstymo rėmus – nors ir neuždrausta, tačiau ir nereglamentuojama.

Iš užrašų galima spręsti, kad Hučas buvo svajotojas, o jo pagrindinė svajonė buvo – praturtėti. Tačiau kaip ir dauguma tokio tipo žmonių, nedarė nieko savo svajonei įgyvendinti. Mintys apie praturtėjimą į galvą dažniausiai ateidavo vėlai vakare gulint ant lovos po apsilankymo alaus bare. Persivalis taip ir būtų visą gyvenimą nepastebimai dirbęs elektros kompanijoje, jeigu vieną vakarą alaus bare nebūtų sutikęs ir „iš dūšios“ pakalbėjęs su vienu džentelmenu, kuris pasirodė besąs bukmekeris. Šis džentelmenas, ko gero, profesionaliai pajuto potencialų klientą, ėmė jam pasakoti, kaip lengvai, be ypatingų pastangų galima uždirbti pinigų. Ir visiškai nesvarbu, kad ponas Hučas visiškai nenusimano apie žirgus, užtat jis, bukmekeris, puikiai nusimano – toks jau jo darbas… Už nedidelius procentus jis pats darys statymus, o ponui Hučui teks tik pasiimti pelną. Savaime suprantama, rizika išlieka – juk tai vis tik žirgų lenktynės… Rizikos buvimas Persivaliui netgi imponavo – jis pasijuto tikru žaidėju, mėgstančiu rizikuoti.

Statymus atlikdavo telefonu. Patogiai įsitaisęs ant lovos per radiją klausydavo reportažą iš hipodromo, o alaus bare susitikęs su bukmekerio užbaigdavo „finansinius reikalus“. Pralaimėjimo atveju Persivalis bukmekeriui sumokėdavo 10 svarų. Tačiau pastarasis gerai žinojo savo darbą, dažnai atspėdavo ne tik lenktynių nugalėtoją, bet ir kitų vietų laimėtojus. Taip Hučas iš lažybų turėjo nors ir nedidelį, tačiau vis tik pelną. Daryti didelį statymą jis vis dar nesiryždavo. Taip ir būtų toliau viskas vykę, jei vieną 1904-ųjų metų vasaros dieną nebūtų sugedęs telefonas. Ponas Hučas rašė, kad gedimo jis iš karto ir nepastebėjo. Išskyrus bukmekerį, jis daugiau kam skambinti nelabai ir turėjo.

Jeigu tai būtų atsitikę prieš metus, būtų iškvietęs meistrą… Tačiau dabar nusprendė pats „surizikuoti“ ir pataisyti sugedusį aparatą… Juk šiaip ar taip jis dirbo elektros kompanijoje, nors su telefonais reikalų ir neturėjo. Kai ponas Hučas ėmė ardyti telefoną, mintyse buvo nusiteikęs būsimam skambučiui bukmekeriui, norėdamas padaryti eilinį statymą, t.y. laimėti. Gali būti, kad šis siekis kažkokiu būdu paveikė telefono aparato remontą. Ką būtent jis padarė aparatui, užrašuose neužsimenama, tačiau telefono aparatas vėl ėmė veikti.

Paskambinęs bukmekeriui Hučas kaip visada paklausė patarimo už kurį žirgą statyti artimiausiose lenktynėse. Persivalio nuostabai, bukmekeris atsakė, kad statymus atlikti jau per vėlu, nes lenktynės vyko vakar. Jis pasakė žirgo nugalėtojo numerį bei kitų vietų laimėtojus.

Apie pokalbio smulkmenas ponas Hučas nerašė, tik užsimena, kad puikiai žinojo, kokia buvo diena ir tai, kad varžybos dar negalėjo įvykti. Jis rašė: „Atrodė, kad bukmekeris gyveno keturiomis dienomis priekyje ir jo gyvenamuoju momentu lenktynės jau buvo įvykusios“. Hučas pagalvojo, kad bukmekeris gal „išprotėjo“, tačiau vis tiek nuvyko į hipodromą ir pastatė už žirgą, kuris, pagal duomenis iš ateities, turėjo laimėti šias lenktynes. Visi žirgai finišą pasiekė būtent tokia tvarka, kaip bukmekeris ir sakė.

Ponas Hučas ne iš karto suvokė tai, kas įvyko. Tuo metu dar nebuvo žinoma, kad, pavyzdžiui, kvantinėje fizikoje pasekmė gali aplenkti priežastį, taip pat nebuvo žinomi ir kiti atradimai. Beje, tuo metu nebuvo ir pačios kvantinės fizikos. Tačiau Hučas suprato, kaip gali sužinoti, kuris žirgas atjos pirmas. Jis suprato, kad pasaulyje viskas tarpusavyje susiję. Persivalis skaitė Čarlzą Fordą, žinomą „Nepaaiškinamų atsitikimų“ rinkėją, ir netgi savo užrašuose buvo pasižymėjęs jam įspūdį palikusius atvejus: „… netgi puodukas nenukris nuo stalo be pasekmių pižamų kainai Džersyje, kažkieno uošvės temperatūrai Grenlandijoje ar raganosio ragų deficitui Kinijoje“.

Po kelių dienų Hučas vėl paskambino bukmekeriui ir apsimetė išsiblaškiusiu. Sužinojęs būsimų lenktynių rezultatus, vėl pastatė ir laimėjo. Persivalis Hučas parodė, ką sugeba „rizikuoti mėgstantis vaikinas“. Jis nusprendė atsisakyti susitikimų su bukmekeriu, nenorėdamas atsitiktinai pažeisti priežasčių ir pasekmių ryšį. Jeigu telefonu įmanoma bendrauti su ateitimi, tai jokiais būdais negalima kokiu neatsargiu žingsniu šios ateities pakeisti. Hučas bukmekeriui pranešė, kad sugedo jo radijo aparatas, jis pats susirgo, o varžybų rezultatus sužinos iš jo telefonu. Atsiskaitymą už paslaugas jis pasiruošęs bukmekeriui išsiųsti paštu. Jis ir toliau per bukmekerį darė kuklius dešimties svarų statymus, o vėliau skambindavo pasitikslinti varžybų rezultatų. Bukmekeris nežinojo, kad praneša dar neįvykusių lenktynių rezultatus, ir, suprantama, negalėjo žinoti kokius didžiulius statymus per statytinius atlieka ponas Hučas.

Šiam reikėjo apyvartinių lėšų, todėl ėmė kreditus iš bankų, skolinosi visur, kur tik buvo galima. Praėjus porai dienų jis pinigus grąžindavo „dėl netikėtai pasikeitusių aplinkybių“ kartu su numatytomis netesybomis. Norint „prasukti“ bet kokią sumą per hipodromą, pakako ir dienos. Per kokius pusantro mėnesio ponas Hučas sukaupė tokį kapitalą, kurio dydį netgi nesiryžo paminėti užrašuose. Po pusantro mėnesio telefoninis ryšys ėmė blogėti, o kai vėl pasidarė normalus, bukmekeris jau buvo „realiame laike“. Pono Hučo hipodromas daugiau nebedomino.

Nepažintų reiškinių tyrėjai turi keistą prielaidą, kuri vienija Alberto Pinjono ir pono Hučo atvejus. Telefono ryšys buvo palaikomas su kažkokia alternatyvia realybe. Šioje kitoje realybėje, pavyzdžiui, sužeistasis Albertas Pinjonas ne mirė ligoninėje, o su juo, išgyvenusiu, kurį laiką bendravo sesuo. Kai įvykiai ėmė skirtis vis labiau, telefono ryšys palaipsniui išnyko. Panašu, kad po „išsišakojimo“ dar kurį laiką galima palaikyti ryšį, kol realybės dar tik pradėjo tolti viena nuo kitos. Gali būti.

Komentuok su Facebook paskyra: