1990-ais metais vokiečių archeologas Karias Haincas Vilmė, rinkdamas eksponatus Miuncheno muziejaus optikos skyriui, viename kataloge pamatė neįprastus prietaisus, kurie savo forma priminė šiuolaikines linzes. Mokslininko nuostabą sukėlė tai, kad kataloge šie daiktai buvo pažymėti kaip senovės vikingų papuošalai. Vilmė nustebo – negi tokios technologijos buvo žinomos viduramžių plėšikams?
Norint patikrinti šią prielaidą, reikėjo nukeliauti į Baltijos saloje esančią Gotlando salą, kur buvo saugomi keistieji eksponatai. Pats mokslininkas to negalėjo padaryti. Tačiau savo samprotavimais jis pasidalijo su kolegomis, kurie 1997-ais metais nukeliavo į salą. Mokslininkai buvo apstulbinti – pasirodė, kad muziejuje saugomos tikros linzės! Kaip paaiškėjo, jas saloje aptiko archeologai, kasinėdami senovinę vikingų stovyklavietę. Radiniai buvo priskiriami XI-XII amžiui. Visbio linzės, pavadintos pagal kasinėjimų vietą, pagamintos iš kalnų kristalo, buvo skirtingo skersmens. Kai kurie gaminiai buvo apkaustyti sidabru ir , tikriausiai, iš tiesų buvo naudojami kaip papuošalai. Kiti atrodė kaip įprastos linzės, išimtos iš kažkokio optinio prietaiso.
Tai, kad XI amžiuje egzistavo linzės, tyrinėtojų labai nenustebino. Tokių daiktų gamyba žmonijai buvo žinoma dar gilioje senovėje. Apie tai rašo senovės graikų poetas Aristofanas savo komedijoje „Debesys“, parašytoje 423-iais metais pr.m.e.: „Ar matei pas gydytojus akmenis, gražius ir permatomus? Jais išgaunama ugnis“. Pirmajame mūsų eros amžiuje Romos filosofas Seneka pastebėjo, kad vandens pripildytas stiklinis rutulys padidina vaizdą. Gali būti, kad tai buvo taikoma praktikoje. Egzistuoja legenda, kad imperatorius Neronas gladiatorių kovas stebėjo per specialiai apdorotą smaragdą.
Kalbant apie epochą, kuriai priklauso Gotlando saloje aptikti radiniai, tai tuo metu arabų matematikas Alchazenas parašė pirmąjį fundamentalų veikalą apie optiką, o jo amžininkai dažnai kaip monoklius naudojo poliruotą kristalą ar stiklą.
Kyla visiškai logiškas klausimas – jeigu linzės tuo metu nebuvo neįprastas dalykas, tai kas taip nustebino mokslininkus? Pasirodo, juos nustebino „papuošalų“ gamybos būdas bei jų optinės savybės. Pirma, Visbio linzės yra beveik idealios elipsės formos. Toks rezultatas gali būti pasiekiamas tik tada, jei kristalas apdorojamas šlifavimo staklėmis, kurių tais laikais neegzistavo. Antra, linzių gamybai buvo pasinaudota matematiniais skaičiavimais, kuriuos pirmasis atliko Renė Dekartas XVII amžiuje. Mokslininkai atmetė prielaidą, kad taip tiksliai linzės buvo pagamintos atsitiktinai. Tai reiškia, kad vikingų rankose atsidūrė optiniai prietaisai, kurie savo laiką aplenkė ne vienu šimtmečiu. Kaip tai galėjo atsitikti?
Nežinomas išradėjas ar ateivis iš ateities?
Fantastikos mėgėjai tikrai tvirtins, kad keliautojai laike grįžo kelis šimtmečius į praeitį ir mūsų protėviams padovanojo unikalią dovaną. Kažką panašaus savo romane „Fantastinė saga“ aprašė Haris Harisonas. Šiame romane rašoma, kaip filmo apie Amerikos atradimą kūrėjai nukeliavo į praeitį ir vikingams padovanojo šiuolaikinius navigacijos prietaisus.
Tačiau mokslininkai turi savo nuomonę. Jie mano, kad linzes pagamino ne patys vikingai. Jos pateko jau pagamintos – buvo nupirktos ar užgrobtos vieno iš daugelio žygių metu. Tik dabar labai sunku nustatyti, kur gyveno nagingas viduramžių meistras, nes XI amžiaus pabaigoje kalnų kristalą mokėjo apdoroti ne viena tauta. Pagal vieną versiją, linzės buvo nušlifuotos Persijoje, po to jos pateko į Rusią, kur buvo apkaustytos sidabru. Pagal kitą versiją linzės į Gotlandą pateko iš Bizantijos, iš kur jas galėjo atgabenti kuris nors variagas. Dar viena versija teigia, kad kalnų kristalas buvo išgautas dabartinio Afganistano teritorijoje, o apdorotas Indijoje.
Negalima atmesti tikimybės, kad šlifavimo stakles XI amžiuje sukūrė koks nors nežinomas amatininkas. Kad ir kaip bebūtų, Gotlando papuošalų kilmė iki šiol lieka nežinoma. Aišku tik viena – jau XI amžiuje buvo meistras, kuris puse tūkstančio metų aplenkė garsųjį Dekartą.