Daug kam atrodo, kad pagrindinė žmonijos problema – mirtingumas.
Mokslininkai yra įsitikinę, kad ląstelės, statybinė medžiaga, iš kurios sudarytas žmogaus kūnas, nusidėvi, ir nors širdies ligos ir vėžys sėkmingai gydomi, ilgiau kaip 120 metų žmogus negyvens niekada. Tačiau yra ir mokslininkų, kurie remdamiesi biotechnologijų laimėjimais tvirtina: medicina galės praplėsti dabartines gyvenimo ribas…
Jie prognozuoja, kad 2050-2100 metais medicina bus išsivysčiusi taip, kad žmonės turės galimybę kas dešimt metų gauti tam tikrą kiekį savo motininių ląstelių, kurios pajėgs regeneruoti įvairius žmogaus organus. O kas bus su žmogaus siela, žmogaus protu, kai jis mirs? Net jei ateityje mirtis ateis tik po šimto ar dviejų šimtų metų?
Siela – akims nematomas žmogaus „organas“. Kur tik jos neapgyvendina įvairios tautos – širdyje, kulnuose, galvoje, kepenyse, pilve, ją turi kiekvienas gyvas organizmas, net augalai ir gyvuliai, siela gali „skaudėti“, ji būna atvira, ji turi brolių, ją galima sušildyti… O galiausiai gyvenimo kelio finalinėje atkarpoje ji nukeliauja pas Dievą.
Žmogus niekada nepastebi, kaip dažnai taria šį tikrai nuostabų žodį „siela“. Bet ką tai reiškia? Gal tai yra nematoma gyvybinė energija arba mūsų sąmonė? O jei tai tam tikra materiali substancija, kurią galima net pasverti? Juk jau kurį laiką tai bando padaryti daugelis mokslininkų – bioenergetikų, medikų, fizikų? Kad siela egzistuoja, niekas neabejoja. Tai žinojo jau senovės egiptiečiai, tikėję reinkarnacija, budistai, raginantys atsisakyti viso, kas žemiška, krikščionys, tikintys Šventąja Dvasia. O kadangi žinios apie sielą yra neatskiriamai susijusios su religija, karingi materialistai nuo XX a. pradžios stengėsi visiškai nuneigti jos egzistavimą, tačiau šiandienos mokslas, subatominių dalelių ir sąmonės tyrinėjimai įrodė, kad pasaulis – ne tik materialus.
Tai kas gi vis dėlto vyksta su siela žmogui mirus? Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje vienoje Amerikos laboratorijoje buvo atliktas labai keistas tyrimas: mirštantieji sveriami labai tiksliomis svarstyklėmis, sukonstruotomis pagal specialų brėžinį. Įdomiausia buvo tai, kad po mirties žmogaus kūnas iškart palengvėdavo keliais gramais – nuo 2,5 iki 6,5. Tokius pačius bandymus anksčiau darė ir kitų šalių mokslininkai.
Pasak onkopsichologijos specialisto, Esekso universiteto garbės daktaro Andrejaus Gnezdilovo, mirtis fiksuojama tada, kai nutrūksta smegenų ir širdies darbas, tačiau mirtis – tai ne žmogaus asmenybės sunaikinimas, ne pabaiga. Tai žmogaus sąmonės būsenos pakitimas, nustojus egzistuoti fiziniam kūnui. Kad žmogaus kūnas nėra jo nuosavybė, o tik apvalkalas, įrodo daugybės klinikinę mirtį patyrusių žmonių pasakojimai. Tačiau nedaugelis jais tiki, laikydami tai haliucinacijomis.
Tai kas gi išlieka po žmogaus mirties? Įrodymų, kad išlieka protas, kaip ir siela, yra gana daug. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Ir kas yra protas, kokia jo prigimtis? Materialistai, manantys, kad visatą sudaro materija, tai yra negyvi atomai, teigia, kad žmogaus protas – o būtent žmogus yra protinga būtybė – vykstant kažkokiam iki šiol neištirtam procesui atsiranda iš galvos smegenų, tiksliau, iš jų medžiagos. Vadinasi, protas turi žūti tą akimirką, kai nustoja veikti žmogaus smegenys, t.y. žmogus miršta.
Sparčiai vystantis genų inžinerijai tapo įmanoma auginti žmogaus organus, taigi tunelio gale pagaliau pasirodė nemirtingumo fantomas. O kas liks su nemirtingu žmogumi – siela ar protas, turi pasirinkti pats žmogus. Ir ar ateities žmogus bus panašus į dabartinį homo sapiens, o gal virs nano sapiens, sukurtu naudojant nanotechnologijas pagal pavyzdį roboto, neturinčio nei sielos, nei proto.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“