Keista, bet šiuolaikinį mokslą iki šiol stebina kai kurie mūsų fiziologijos ir psichikos ypatumai. Štai sunkiausiai paaiškinamų reiškinių reitingas…
Gebėjimas rausti iš gėdos
Viena didžiausių spragų evoliucijos teorijoje mokslininkai laiko nemokėjimą suprantamai paaiškinti, kodėl žmonės, patekę į nepatogią padėtį arba sugauti meluojant, pradeda rausti, taip aplinkiniams siųsdami akivaizdų signalą: štai aš prieš jus – melagis, niekšas, apgavikas. Bet kodėl tai vyksta? Specialistai spėja, kad „nuspalvindama“ veidą gamta verčia žmones mažiau meluoti. O išraudęs melagis jį supantiems asmenims siunčia signalą, kad yra pasirengęs atsiprašyti. Tai mažina agresyvumą ir kitus skatina greičiau atleisti nusikaltusiajam. Gali būti, kad gebėjimas rausti evoliucijos pradžioje padėjo slopinti agresyvumą visuomenėje. Kas žino, gal ir dabar padeda?
Juokas
Iki šiol nesuprantama, kas būtent verčia žmogų juoktis. Juk kiekvieno žmogaus humoro jausmas yra kitoks. Mokslininkai spėja: juokas reikalingas psichiniams procesams subalansuoti. Pavyzdžiui, slopinti susijaudinimą, įtampą ir liūdesį. Juk juokas sukelia tikrą „biocheminę audrą“ – išsiskiria natūralios svaiginamosios medžiagos (endorfinai, antidepresantai). Ne veltui anglai sako: „Išmokyk mane juoktis – išgelbėk mano sielą.“
Plaukai intymiose vietose
Vykstant evoliucijai žmogus neteko beveik visų kūną dengusių plaukų. Bet kuo ypatingi tankūs gaktos plaukai? Juk šiai vietai ypač gresia parazitinės infekcijos. Mokslininkų nuomone, jie liko dėl sekso: šioje vietoje yra daug liaukų, skleidžiančių tam tikrą kvapą, o plaukai – priemonė jį skleisti. Tad plaukų kuokštai yra savotiška „reklamos“ priemonė.
Troškimas kurti meną
Žmogus tiesiog negali nekurti grožio. Jis džiugina akį, bet dažniausiai meno kūriniai praktinės paskirties neturi. Ir kam to reikia? Mokslininkai spėja, kad grožis nors ir netiesiogiai, bet vis dėlto žmogui padeda kurti kokybiškesnius praktinius objektus. Pavyzdžiui, komfortišką gyvenamąją aplinką žmonės vertina ir kaip estetiškai patrauklią. O nekomfortišką – kaip bjaurią. Kurdamas meno kūrinius žmogus treniruoja savo smegenis, kurios tuo pačiu metu tobulėja ir gali geriau spręsti ir grynai taikomuosius uždavinius. O galbūt buvo teisus Levas Tolstojus, kuris rašė: „…žodžiu vienas žmogus kitam perduoda savo mintis, o menu žmonės vieni kitiems perteikia savo jausmus.“
Prietarai
Racionalumo prietaruose nėra. Bet prietarai gyvuoja. Paradoksas? Mokslininkai svarsto: galbūt prietarų gajumo pagrindas – gebėjimas įsiminti sėkmę ir užmiršti nemalonumus. Mes tampame itin prietaringi, kai patiriame kokių nors sunkumų. Apimti niūrių minčių mes blogiau kontroliuojame savo veiksmus ir vėl darome klaidų. O paskui visą kaltę suverčiame juodam katinui. Jei žmogus aplenkia katiną, jis sau teigia, kad viskas bus gerai. Tai yra savotiškas placebas.
Altruizmas
Ši unikali žmogaus funkcija – gyventi dėl kitų – yra įdiegta mūsų smegenyse. Jau pusantrų metų mažyliai pradeda elgtis altruistiškai, o tai rodo įgimtą žmogaus draugiškumą. Bet kodėl žmonės padeda net ne giminaičiams ir be jokios naudos sau? Mokslininkų prielaida: altruizmas būtinas renkantis partnerį, tiek vyrams, tiek moterims. Aukojimasis dėl kitų žmogui suteikia patrauklumo priešingos lyties asmenų akyse. Vaikų auklėjimas yra labai sudėtingas procesas, todėl mūsų protėviams buvo svarbu išsirinkti partnerį, galintį tapti geru ir ištikimu gimdytoju. Aukojimosi pavyzdžiai geriau už viską rodo šį gebėjimą, todėl susiję su altruizmu genai galėjo išlikti evoliucinės atrankos procese.
Bučiniai
Kaip ir kodėl atsirado tradicija bučiuotis, kodėl šis veiksmas įgavo seksualinį pobūdį, niekas tiksliai nežino, nors hipotezių yra daug. Kuri iš jų protingiausia? Mokslininkų spėjimu, bučinys galbūt yra savotiškas vakcinacijos būdas, kurį sukūrė gamta. Mat seilėse yra įvairių bakterijų. 80 proc. jų yra visiems žmonėms vienodos, o 20 proc. individualios. Bučiuojantis tos bakterijos perduodamos kitam žmogui. Burnoje jos sujudina kitus mikroorganizmus, suteikdamos impulsą imuninei sistemai ir pradėdamos antikūnų susidarymo procesą.
Sapnai
Kadaise mūsų tolimi protėviai buvo įsitikinę: miegant žmogaus siela palieka kūną ir klaidžioja po pasaulį. O mes sapnuojame tai, ką ji mato keliaudama. Vėliau Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) tvirtino, kad sapnai yra mūsų nesąmoningų troškimų atspindys. Bet šiandien dauguma specialistų tai neigia. Tai kam tada sapnai išvis reikalingi? Mokslininkai daro prielaidą: sapnai susiformuoja smegenyse dėl netvarkingo elektrinio smegenų aktyvumo. Praktiškai kas 90 minučių smegenų kamienas į visas smegenis siunčia elektros impulsus. Priekinės smegenys, kurios yra atsakingos už analitinę veiklą, iš paskutiniųjų stengiasi suprasti tuos signalus. O vienintelis būdas juos sutvarkyti – sapnuoti. Sapnuose nėra užšifruota jokio pranešimo, bet jie nėra ir visiškai beprasmiški. Tai, kaip priekinės smegenys iš nepertraukiamo srauto atrenka tam tikrus momentus, gali atskleisti mūsų esmę. Be to, sapnai tikriausiai padeda per dieną gautai informacijai iš trumpalaikės atminties pereiti į ilgalaikę.
Ilgas paauglystės laikotarpis
Net mūsų artimiausios giminaitės, didžiosios beždžionės, suauga greičiau – nėra tokio ilgo pereinamojo laikotarpio tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo. Šimpanzės lytiškai subręsta maždaug 5 metų, kai baigiasi jų vaikystė. Žmonių vadinamasis pubertetinis laikotarpis trunka nuo 11 iki 20 metų. Kodėl? Pasak mokslininkų, paauglystė – tai vėlyvas istorinis žmonijos „laimėjimas“. Paauglystės trukmė priklauso nuo visuomenės išsivystymo lygio. Kuo jis aukštesnis, tuo platesnis ruožas tarp lytinio brendimo pabaigos ir galutinės brandos pradžios.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Nu jo. Keista, kad dar nėra išaiškinti tokie dalykai…