Šavasana – mirties poza prikelianti gyvenimui

Galima miegoti dvylika valandų, bet atsikelti labiau pavargusiam negu prieš miegą. Tačiau galima gulėti lyg numirėliui 20 minučių ir jaustis tarsi naujai gimusiam. Apie prikeliantį gyvenimui ir gydantį „pagulėjimą“ pasakoja šavasanos treneris Remigijus Gineitis.

Kas yra šavasana?

Šavasana išvertus iš sanskrito kalbos reiškia „negyvėlio padėtis arba poza“. Kartais šavasana dar vadinama pagal skambesį lietuviams artimesniu žodžiu -„mrtasana“. Taigi jau pats pavadinimas sako, kaip ji atrodo. Tai gulėjimas numirėlio poza – ant nugaros – visiškai atpalaidavus kūną ir protą. Norint pasiekti visišką atsipalaidavimą, reikia pamažu atpalaiduoti visus raumenis, vidaus organus, galų gale nuraminti mintis. Jogai sako, kad šavasana – sunkiausia jogos poza (asana).

Paprastai šavasana – negyvėlio poza – daroma per kiekvieną jogos užsiėmimą. Visų pirma prieš užsiėmimą, nusiraminimui. Taip pat po kiekvienos asanos, nes ši poza subalansuoja kūną ir nuramina psichiką. Ji labai padeda išvengti traumų ir patempimų. Galų gale ilgesnė, bent 10 min. šavasana atliekama po užsiėmimo, kad visa informacija – ką žmogaus kūnas ir protas ką tik patyrė – susigulėtų. Nepaisant to, kad šavasaną praktikuoja dauguma, retas jos mokosi specialiai. Be reikalo! Jogai tvirtina, kad šavasana yra bazinis pratimas ir, jeigu iš jogos praktikos atmesime visas asanas ir pratimus, tačiau pasiliksime šavasaną, vis dar galėsime sakyti, jog praktikuojame visavertę jogą. Per vieną šavasaną galime patirti jogos esmę.

Kaip ji atliekama?

Visų pirma reikia išmokti atsigulti ant grindų taip, kad būtų iš tikrųjų patogu. Po pusvalandžio niekur nemaustų ir nekiltų kitų nepatogumų. Dėl to iš pradžių tam tikrais pratimais kūnas paruošiamas. Tada mintimis po truputį atpalaiduojami visi kūno, paskui veido raumenys. Vėliau sistemingai keliaujama nuo vieno vidaus organo prie kito, stabtelint prie kiekvieno, įsiklausant, atpalaiduojant. Atsipalaidavęs žmogus lengviau girdi, kad jo kūne vyksta kas nors ypatingo. Širdis prisimena dieną įvykusį konfliktą arba kitas stipresnes emocijas. Skrandis vis dar įsitempęs, nes netiko maistas ir pan. Per gilią šavasaną lėtėja medžiagų apykaita, organizmas vėsta. Panašus procesas vyksta miegant. Tačiau čia ramybė pasiekiama sąmoningai, todėl galima pajusti netgi mažiausią įtampą, atrasti sveikatos negalavimų užuomazgas. Šioje būsenoje galima „kalbėtis“ su kiekvienu organu, nuraminti jį, aktyvuoti imuninę sistemą.

Šis šavasanos etapas labai naudingas, praktiškas, tačiau jo neužtenka. Būtina atpalaiduoti ir psichiką, mintyse išsivaduoti nuo įtampos. Tai padaryti sunkiausia, tačiau tie, kam pavyksta, pamato, suvokia ir prisiliečia prie jogos filosofijos esmės. Kai nelieka kūno pojūčių, minčių, vaizdinių, žmogaus viduje vis dar gyvena jo „aš“ – esmė, kuri pasirodo esanti stipri ir šviesi. Tada galima aiškiai suprasti ir pajusti, kad žmogus yra kur kas daugiau negu tai, ką mato veidrodyje.

Skamba paradoksaliai – mirties poza prikelia gyvenimui ir suteikia sveikatos. Kuo dar ji naudinga?

Kaip jau minėjau, šavasana padeda užkirsti kelią ligoms. Jeigu paryčiais paniręs į šavasaną jaučiu, kad puola sloga arba gali pradėti skaudėti gerklę, „paprašau“ organizmo susitvarkyti ir einu poros valandų „sveikatos miego“. Paskui atsikeliu kaip kūdikis – sveikas ir puikios nuotaikos. Šavasana taip pat padėjo suprasti, kaip iš tikrųjų organizmą veikia alkoholis. Jeigu išgeriama nedaug, atrodo, kad jis atpalaiduoja ir padeda lengviau užmigti. Tačiau pažvelgus giliau galima pajusti organizme nuo svaigiųjų gėrimų per naktį užsilikusią įtampą. Lygiai taip pat ši poza padeda žmogui pajusti vaistų poveikį.

Paprastai, siekdami karjeros, pakeitę darbą, pareigas arba gavę paaukštinimą, žmonės patiria didžiulę įtampą. Blogiausia tai, kad į didžiausią „psichologinę duobę“ nauji darbuotojai patenka praėjus maždaug trims mėnesiams. Šis laikas sutampa su bandomojo laikotarpio pabaiga. Dauguma kaip tik tuo metu pajunta, kad nesusidoroja su užduotimis, juos kamuoja nemiga. Tuo metu vadovai turi priimti lemiamą sprendimą dėl darbo sutarties. Esu įsitikinęs, kad mokėdami taisyklingai atlikti šavasaną, darbuotojai, vadovai arba vadybininkai su iššūkiais susitvarkytų kur kas sėkmingiau.

Apskritai numirėlio poza puikiai gydo nemigą. Jeigu vakare sunkiai užmiegate, galite reguliuoti dienos ritmą, eiti miegoti kitu metu ir pan. Tačiau visi, kurie patiria nemigą paryčiais, žino, kaip ji vargina. Išmokus šavasanos, ši problema išnyksta. Jogai jau seniai sako, o mokslas pagaliau pripažįsta, kad kiekvienas raumuo, organas ir ląstelė turi atmintį. Visas organizmas, pasak jų, „protauja“. Širdis žino, kur ir kiek reikia duoti kraujo, o visi nervai „kalbasi“ tarpusavyje – antraip netgi žingsnio negalėtume žengti. Tačiau mokykloje buvome įpratę intensyviai lavinti tik mažytį kairiojo smegenų pusrutulio lopinėlį, kuriame apdorojama verbalinė – loginė informacija, t. y. tai, ką išsakome žodžiais, arba logiškai išmąstome. Likusios smegenų dalys dažniausiai lieka neugdomos. Šavasana leidžia sujungti visas dalis į harmoningą visumą.

Ar gali šavasaną atlikti jos nesimokiusieji?

Joga susidomėjau paauglystėje. Jau tuomet šavasana labai suintrigavo. Maniau, kad reikia tik atsigulti, ramiai būti ir viskas išeis savaime. Deja, taip paprastai šavasanos atlikti nepavyko, nors daug metų atkakliai bandžiau. Šią pozą įvaldžiau tik po daugelio metų, kai sutikau mokytoją, kuris parodė, kaip ją teisingai atlikti. Dabar pats treniruoju jogos mokytojus. Tačiau manau, kad kiekvienas gali bent jau pabandyti.

Jeigu gulėjimas pradėtų erzinti, geriau jį nutraukti. Atminkite, kad tikslas – atsikelti pailsėjusiems, o ne dar labiau suirzusiems. Jeigu po šavasanos maudžia kurią nors vietą, vadinasi, ji buvo atlikta neteisingai. Kartą šavasanos mokymo kursuose dalyvavo vėžiu sergantis žmogus, neseniai patyręs švitinimo seansus. Troškau jam padėti išmokti atsipalaiduoti, pailsėti, atgauti jėgas. Pastebėjau, kad ligonio organizmas veikė kiek kitaip. Jam buvo labai sunku ilsėtis, jis nuolat jautė įtampą, kuri pasireikšdavo įvairiais nemaloniais pojūčiais. Tam žmogui mokytis negyvėlio pozos sekėsi kur kas sunkiau, tačiau jis nepasidavė ir bandė toliau. Praėjo daug laiko, o aš nuolat savęs klausiu: kas pasikeistų, jeigu jis būtų išmokęs šavasanos anksčiau?

Kaip dažnai ši asana turėtų būti atliekama?

Per treniruotes, kol šavasanos mokomasi, ją atlikti reikėtų reguliariai. Mokytojas šiame etape labai svarbus dėl to, kad kiekvieną kartą saugiai palydėtų į gilų taisyklingą atsipalaidavimą, padėdamas neužmigti. Jis tarsi tarp uolos ir bedugnės veda mokinį siauru takeliu tarp miego ir budrumo. Reguliariai kartodami žmonės išmoksta ir įpranta taisyklingai atlikti šavasaną. Norint patirti šią būseną, reikia gebėti „išjungti“ protą, kuris blaško ir neleidžia susikaupti.

Nuolat kartojant kūnas pradeda atsiminti, kaip jam reaguoti per šavasaną. Tuomet šią pozą galima daryti visiškai savarankiškai, bet kuriuo metu, kai pajuntama, kad jos reikia, kai kūnas pats „prašo“. Aš ją darau kelis kartus per savaitę jau daugiau kaip dešimt metų. Per mokymus šavasaną atliekame iki 45 min. Nors tai atrodo didelis iššūkis, po mėnesio visi mokiniai patogiai išguli visą tą laiką ant kietų grindų. Kasdienei praktikai mirties poza užtenka pagulėti 20 min. Jos kokybė priklauso nuo to, kaip greitai ir giliai žmogus geba panirti į šavasanos būseną.

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Gyvenkite intensyvų gyvenimą. Tik nereikia savęs prievartauti. Jeigu pasitaiko nemalonių situacijų, negaiškite brangaus laiko bandydami pakeisti kitus, juolab pasaulį, geriau keiskitės patys. Pabaigai vienas patarimas. Kūnas visada išduoda, ko jam trūksta. Paprasčiausias dalykas, kurį galite lengvai jam duoti, – negailėti pasirąžyti. Rąžykitės bet kada ir bet kur vos tik užsimanote. Juk reikia tiek nedaug, kad kūnas atsidėkotų jums nuostabiais malonumo pojūčiais ir puikia sąnarių sveikata.

Žurnalas Būrėja

Komentuok su Facebook paskyra: