Kadaise tyrinėti mirusiojo kūną buvo mirtina nuodėmė. Šiais laikais kiekviena ląstelė jau ištirta daugybės mokslininkų. Tačiau kas yra žmogus, šie tyrimai mažai ką pasako. Nuo žilos senovės išminčiai ir dvasininkai troško sužinoti, kas yra žmogaus siela: kur ji gyvena, ką slepia ir kur iškeliauja šiam mirus.
Iki šiol sielos egzistavimu niekas neabejojo. Svarbiausia buvo ne įrodyti, kad siela egzistuoja, o kaip nors ją aprašyti ir geriau pažinti. Senovės graikai manė, kad sielą mažos mergaitės pavidalu galima išvysti akies vyzdyje. Graikų filosofas Heraklitas spėjo, kad žmogaus siela sudaryta iš ypatingos medžiagos, panašios į orą ir ugnį. Koranas aiškina, kad sielą žmogui įpučia Dievas. Tačiau XIX-XX a. žmonėms tikėjimo neužteko. Jeigu galima moksliškai ištirti gamtą, augalus, gyvūnus ir žmogaus kūną, kodėl neištyrus ir sielos? Jeigu ji tikrai yra, vadinasi, gali būti ir „pačiupinėta“. Taip iš bažnyčių ir šventovių siela buvo „perkelta“ į laboratorijas…
Pirmasis į istoriją įėjęs ir daug diskusijų sukeliantis eksperimentas su siela atliktas 1901 m. Amerikiečių gydytojas D. Makdugalas nusprendė pasverti sielą. Jis manė, kad taip pavyks įrodyti jos egzistavimą. Gydytojas rėmėsi religijų idėja, kad po mirties siela atsiskiria nuo kūno. Taigi įrodymai, pasak jo, slypi mirties momente. D. Makdugalas bandymus atliko senelių prieglaudoje. Ten jis šešių nuo tuberkuliozės mirštančių senukų lovas įtaisė ant labai jautrių svarstyklių. Kiekvieną jų atidžiai stebėjo paskutines gyvenimo valandas. Vos ligonis išleisdavo paskutinį atodūsį, gydytojas fiksuodavo svarstyklių pokytį. Svorio pokytis vidutiniškai siekdavo 21 gramą.
Vėliau D. Makdugalas nusprendė išsiaiškinti, kaip kinta mirštančių gyvūnų svoris. Jis fiksavo 15 šunų mirties akimirkas – nė vieno jų svoris nepakito. Anot gydytojo, tai įrodo, kad ką tik mirusių žmonių svorio pokytis yra ne kas kita kaip sielos išėjimas iš kūno. Šunys sielos neturi, todėl jų svoris nekinta. Tiesa, pastarasis bandymas dabar būtų palaikytas itin neetišku. Negalėdamas rasti paskutines gyvenimo minutes skaičiuojančių gyvūnėlių, gydytojas juos paprasčiausiai nunuodydavo… Kritikai ne kartą bandė paneigti D. Makdugalo eksperimentą. Anot jų, svorio mažėjimo priežastys kitos, pavyzdžiui, tam tikri oksidaciniai procesai. Be to, paaiškėjo, kad vieno ligonio svoris po keleto minučių padidėjo, dviejų – dar šiek tiek sumažėjo. Tik vienintelio žmogaus svoris jam mirus sumažėjo tiksliai 21,3 gramu.
Atrodytų, šis bandymas nėra itin sudėtingas. Tačiau kodėl jo nepakartoja šiuolaikiniai mokslininkai? Duomenų apie naujus bandymus negausu, be to, visi jie prieštaringi. Sielos svorį bandyta išmatuoti žmonėms sukeliant klinikinę mirtį. Per ją eksperimento dalyvių svoris sumažėjo apie 7 gramus. Išsivadavus iš dirbtinai sukeltos mirties būsenos, gramai sugrįžo. D. Makdugalo eksperimentą su mirštančiaisiais neva atliko ir daugiau tyrėjų. Vieni jų teigia, kad rezultatai šimtu procentų patvirtino gydytojo gautus skaičius – 21 gramą. Kiti sako, kad nieko panašaus: svoris nekrito arba krito iš karto greičiau. Be to, labai svarbu objektyviai ištirti galimas svorio kritimo priežastis.
„Pačiupinėti“ sielą ir ištirti, kaip ji kinta po žmogaus mirties užsimojo rusų mokslininkas Konstantinas Korotkovas. Maždaug prieš 50 metų jis patobulino kito mokslininko – S. Kirliano -sukurtą auros fotografavimo metodą ir sukūrė specialų prietaisą, skirtą fotografuoti nuo žmogaus sklindančią energiją – aurą. Kartu su kitais tyrėjais šiuo prietaisu K. Korotkovui pavyko užfiksuoti, kaip mirties akimirką kinta mirštančiojo aura. Paaiškėjo, kad mirus žmogui jo aura niekur staiga neišnyksta. Tai iš dalies paneigia D. Makdugalo bandymus. Siela kūno nepalieka staiga. Auros nuotraukos rodo, kad energija išsenka palaipsniui. Galbūt minėtieji 21 ar 7 gramai yra tik pirminis gyvybinės energijos dingimas? K. Korotkovo nuotraukos rodo, kad jeigu žmogus mirė savo mirtimi, energija nuo jo sklinda tolygiai. Pamažu jos stiprumas mažėja. Per 1-3 paras nustoja plakti širdis. Jeigu žmogus yra savižudis arba mirė staiga, nuo jo sklinda „nerami“ energija, t. y. ji šokinėja aukštyn ir žemyn. Tokių žmonių aura šviečia ilgiau ir ryškiau negu mirusiųjų savo mirtimi. Tai požymis, kad siela blaškosi nenorėdama palikti kūno…
Visais laikais žmones domino, kurioje kūno vietoje yra siela. Manyta, kad ji įsikūrusi smegenyse, nes tai svarbiausias organas. Tačiau ši idėja buvo sutriuškinta vieno kūdikio, gimusio prieš Antrąjį pasaulinį karą Amerikoje. Mažylis išgyveno vos 20 dienų. Kaip ir visi naujagimiai, jis verkė, valgė, miegojo ir tuštinosi. Tačiau po skrodimo paaiškėjo, kad visa tai darė neturėdamas smegenų! Nors naujagimis gimė be smegenų, bet galėjo gyventi kaip ir kiti žmonės pirmomis dienomis. Kas ir kaip palaikė jo žmogiškąją esybę? Manoma, kad siela, kuri tikrai gyveno ne smegenyse.
Dauguma mano, kad siela įsikūrusi širdyje. Kai kalbame apie labai jautrius dalykus, kai mylime arba nekenčiame, griebiamės už širdies. Taigi visi intuityviai jaučiame, kad čia gyvena tikrasis „aš“.
Šias mintis pagrindžia istorijos žmonių, patyrusių širdies persodinimo operacijas. Dauguma pacientų liudija, kad po operacijos pasikeitė jų įpročiai, pomėgiai, charakteris ir temperamentas. Amerikos spaudoje aprašyta mergina, kuri prieš operaciją buvo rami vegetarė, o persodinus donoro širdį, panoro lakstyti motociklu, klausytis trankios muzikos ir valgyti mėsą. Nesuprasdama, kas vyksta, mergina pradėjo aiškintis, kas yra jos donoras. Iš tiesų įstatymai draudžia atskleisti organus paaukojusio asmens tapatybę. Nepaisant to, merginai pavyko išsiaiškinti, kad jos donoras buvo jaunas baikeris, žuvęs avarijoje. Jis labai mėgo vakarėlius, audringą gyvenimą ir keptus vištos sparnelius.
Žurnalas Būrėja
sveiki galeciau asai ir pasakyt buvau patyres tipo klinikine mirti savo noru isejau geras istiesu tas pajutimas iseini ir gristi matai sano kuna atsiskirent o paskui tas dar pasakytas zodis tau dar nelaikas kai grizau tai tokie nesveiki dalydai prasidejo kad net nebezinau net jei tai tiesa tai net artimu veidu neprisimenu nieko kas pries tai viko taip sakan viska kaip per migla ziuriu i givenima nezinau psihinis ligonis ar ka esu bet nieko o suprates tiesa galiu pasakyt ka zmones sako gal ir nesamone tuneliai ir taip toliau tai ka mes vaizdaujam ta ir relei galima susapnuoti o tikru pasakojimu neatskirs galime tik spelioti sapnai ar ne…,
isvis abejoju ar yra tas pomirtinis gyvenimas. numirsi tai bus kaip amzinas miegas be sapnu ir tiek. o sielos ar yra ar niera tai pinigu svaistymas tiems tyrimams nes patys turetu suprasti kad jokiu sielu niera
Aš žinau kad siela yra nemirtinga nes kai mane buvo sumušę banditai tai aš buvau komoj ir aiškiai mačiau savo kūną nes man kaip dėjo į galvą tai aš išėjau iš savo kūno ir viską mačiau girdėjau kaip man iš kišenių paėmė pinigus ir pabėgo ir kaip žmonės man iškvietė greitąją ir supratau kad kiekvienas žmogus turi sielą ir mane gaivino ligoninė ir aš atsibudau ligoninėj aš šitą galių sporyt iš BEGALYBĖS procentų kad siela tikrai yra. TAIP!