Knyga, šiuo metu laikoma Jeilio universiteto saugykloje, yra oficialiai ir tikrai pagrįstai vadinama „paslaptingiausia pasaulyje“. Niekas nesugeba ir niekada nesugebėjo jos perskaityti. Visi šiuolaikiniai bandymai tai padaryti, taip pat ir taikant naujausiomis technologijomis grindžiamus iššifravimo metodus, esminių rezultatų iki šiol neduodavo.
Nors, atrodytų, kas ten gali būti taip sudėtinga? Štai tvarkingos raidės, žodžiai, piešiniai su užrašais… Tačiau suprasti bent ką nors niekaip nepavyksta. Kalba – tarsi kitos planetos gyventojų. Beje, įtarimus, kad prie knygos pirštus prikišo ateiviai, kursto viename knygos puslapyje pavaizduota kaimyninė galaktika – Andromedos ūkas.
Po daugybės nesėkmių kai kurie mokslininkai apskritai pradėjo įtarinėti, kad Voiničiaus rankraštis – kažkieno pokštas, viduramžiais dirbtinai sukurta beprasmybė, ir pabandė tai įrodyti. Bet entuziastai rasdavo vis naujų įrodymų, kad rankraštis vis dėlto turi slaptą prasmę. Vadinasi, jį turi būti įmanoma iššifruoti. Pavyzdžiui, Gabrielis Landinis (Gabriel Landini) iš Birmingamo universiteto rankraščiui pritaikė savotišką spektrinę analizę, kuri yra naudojama aptikti informacijai neaiškiuose nešėjuose, pavyzdžiui, muzikos kūriniuose.
Mokslininkas pademonstravo, kad kažkokia informacija jame tikrai yra. Rankraščiui tiko ir Cipfo dėsnis. Džordžas Cipfas (George Zipf) iš Harvardo universiteto, ištyrinėjęs tekstus įvairiausiomis kalbomis, taip pat mirusiomis, sudarė žodžių dažnio matematinį modelį: realioms kalboms yra būdinga hiperbolės formos kreivė. Pasirodė, kad Voiničiaus rankraščio kalbai taip pat – jos struktūra yra kaip realios kalbos, t.y. dalis žodžių pasikartoja.
Visai neseniai fizikas teoretikas iš Mančesterio universiteto Marčelas Montemuras (Marcelo Montemurro) tekste aptiko ypatingus klasterius – prasmines žodžių grupes, kurias autorius vartoja dažniausiai. Rankraštį sudaro keli skyriai – botanikos, astronomijos, biologijos, astrologijos, farmacijos ir receptų. Bent jau taip galima manyti pagal pridedamus piešinius. Pasirodė, kad kiekviename skyriuje yra savų klasterių su kažkokiais – nesuprantamais, bet svarbiais – žodžiais. O tai, mano M.Montemuras, neabejotinai rodo, kad rankraštis nėra žodžių kratinys – jame užšifruota tam tikra informacija.
Juk tai kaktusas!
Botaniniame rankraščio skyriuje gausu spalvotų augalų piešinių. Specialistai juos paprastai vadindavo keistais, paslaptingais, sakydavo, kad Žemėje tokių nėra. Visi pamažu priprato prie minties, kad identifikuoti augalus iliustracijose nėra įmanoma, atseit gali būti, kad jie yra tokia pati apgaulė kaip ir visas tekstas. Ir štai neseniai augalai netikėtai buvo „iššifruoti“. Ne visi, bet 37 iš 303 pavaizduotųjų. Juos atpažino botanikas Arturas O.Takeris (Arthur O.Tucker) iš Delavero universiteto ir informacinių technologijų specialistas Reksfordas H.Talbertas (Rexford H.Talbert), dirbęs JAV gynybos departamente ir NASA.
Keista, kad tai jiems pavyko tik dabar. Galbūt sėkmė lydėjo dėl to, kad A.O.Takeris kolekcionavo senovinius rankraščius. Viename jų, vadinamajame floristikos kodekse „Cruz-Badianus“, jis pamatė piešinius, panašius į tuos, kurie yra Voiničiaus rankraštyje. „Cruz-Badianus“ arba „Actekų herbariumas“ buvo 1552 m. sukurtas Naujajame pasaulyje actekų kalba. Šiame rankraštyje aprašomi vaistiniai augalai. Jie vaizduojami iliustracijose, kurios yra tokio paties stiliaus kaip ir „paslaptingiausioje pasaulio knygoje“. Pirmiausia mokslininkai atpažino kaktusą, paskui vijoklį, paskui laukinį kopūstą, vėliau augalą, panašų į bulvę, ir taip 37 augalus. Visų jų tėvynė – Amerikos žemynas.
Tyrinėtojai daro išvadą, kad Voiničiaus rankraštis buvo sukurtas anaiptol ne Europoje, o Naujajame pasaulyje. Jo pagrindą sudaro actekų kalba. Tekste, bent jau botaninio skyriaus, aprašomas vaistinių augalų sodas, buvęs dabartinės Meksikos teritorijoje. „Daugelis rankraščio piešinių, vaizduojančių mūsų atpažintuosius augalus, yra su parašais, – sako A.O.Takeris. – Tai leidžia juos lyginti su žinomais tų pačių augalų pavadinimais actekų kalba ir taip rasti šifro raktą“. Beje, Voiničiaus rankraščio rašalo ir dažų analizė patvirtina išvadą dėl jo amerikietiškos kilmės. Analogiškos sudėties rašalu parašyta ir actekų vaistažolių knyga. Europoje ir dažai, ir rašalas buvo kitokie.
Paslapčių lieka
A.O.Takerio ir R.H.Talberto atradimas įkvepia optimizmo ir leidžia spėti, kodėl paslaptingam rankraščio autoriui prireikė jį užšifruoti. Galbūt taip dokumentą pasisekė išsaugoti ir jo neištiko daugelio kitų actekų rankraščių, kuriuos metodiškai naikino kolonizatoriai ir religijos skleidėjai iš Europos, likimas?
Bet ką ten veikia moterys, vadinamosios nimfos, kurių atvaizdais išpuoštas Voiničiaus rankraščio biologijos skyrius? Daugybė apsinuoginusių, bet visai nepatrauklių tetulių sėdi voniose, pripiltose kažkokio žalio skysčio ir kažkodėl sujungtose vamzdžiais. Kokia Zodiako ženklų, žvaigždynų piešinių prasmė? Kiek dar paslapčių saugo šifras? Atsakyti į šiuos klausimus galima tik iššifravus tekstą. O ši akimirka, regis, vis artėja.
Atpažinta 14 raidžių
Stivenas Baksas (Stephen Bax), taikomosios lingvistikos specialistas iš Bedfordšyro universiteto, neseniai paskelbė, kad iššifravo apie pusę rankraščio raižių. Tai yra rado jų analogus lotyniškoje abėcėlėje. Mokslininkas pasinaudojo žodžiais, kurių prasmę jam pavyko suprasti. Pavyzdžiui, atpažino septynias Plejadžių spiečiaus žvaigždes Tauro žvaigždyne, pavaizduotas vienoje iliustracijoje su parašu po ja, piešiniuose su parašais identifikavo kadagį, kalendrą ir čemerį. Taip ir surinko 14 raidžių.
S.Bakso nuomone, rankraščio pagrindą sudaro tekstas, parašytas viena iš Artimųjų Rytų kalbų, o A.O.Takeris pasisako už actekų kalbą. Ir visai gali būti, kad viena neprieštarauja kitam. Iškelta ir hipotezė, pagal kurią rankraštyje yra užšifruoti tekstai keliomis kalbomis, panaudota net ukrainiečių kalba, kurioje yra mažai balsių.
Trumpai
Voiničiaus rankraštis – knyga, kurios matmenys – 22,5 x 16 cm. Kadaise joje buvo 262 puslapiai, bet dabar 14 yra dingę. Puslapiai sunumeruoti, bet ne šifruotai, o arabiškais skaičiais. Tekstas parašytas rašalu su žąsies plunksna. Iliustracijoms panaudoti penkių spalvų dažai. Rankraštyje yra apie 250 tūkst. žodžių, o raidžių – nuo 23 iki 30.
Daugelio žodžių pabaigoje yra užraitymas, panašus į skaičių 9. 1912 m. amerikietis bukinistas Vilfridas Voiničius (Wilfrid Voynich) – Etelės Voinič (Ethel Voynich), romano „Gylys“ autorės, vyras – aptiko rankraštį Italijos Fraskačio vienuolyno mokykloje ir jį nupirko. Tarp puslapių gulėjo Prahos universiteto rektoriaus laiškas, parašytas 1666 m. Iš jo paaiškėjo, kad Šv.Romos imperatorius Rudolfas II Bohemietis, valdęs nuo 1576 iki 1612 m., nupirko rankraštį už 600 dukatų – tai maždaug pusketvirto kilogramo aukso. Už kažkokį beprasmį žodžių kratinį? 2009 m. amerikiečiai mokslininkai iš Arizonos universiteto atkirpo keletą rankraščio skiautelių ir jas ištyrė naudodamiesi radioaktyviosios anglies metodu, kuris parodė: rankraštis sukurtas 1404-1438 m.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“