Visi esame patyrę jausmą, kad kartais skaitome kitų mintis. Tie „minčių skaitymai“ iš esmės yra sekimo aktas, kadangi mes suvokiame tai, ką kitas asmuo galvoja, ir mąstome tą patį arba, kitaip sakant, imituojame jo mąstymą. Kartais paties asmens žvilgsniai ar judesiai, kuriuos mes stebime nesąmoningai, duoda suprasti, kad jis mąsto nevalingai. Tačiau daugelyje kitų situacijų tokie atsitikimai yra telepatijos reiškiniai.
Viena iš naujausių telepatiją aiškinančių teorijų remiasi „atspindžio neuronais“, kuriuos atrado italų neurofiziologai Džakomas Ridzolatis (Rizzolatti) ir Vitorijas Galezė (Gallese). Ridzolačio eksperimentai parodė, kad smegenų žievėje išsidėstę neuronai skatina eksperimente dalyvaujančius primatus automatiškai pakartoti veiksmus ir judesius, kuriuos mato darant žmogų. Telepatijos atveju stebėjimą pakeičia kitas nervinis stimulas, pavyzdžiui, nepastebima energijos iškrova. Rezultatas būtų ne judesio, o identiškos minties priėmimas.
Spontaniškos telepatijos analizuoti yra neįmanoma. O individų, kurie gali savo nuožiūra praktikuoti telepatiją, yra labai nedaug. Vis dėlto parapsichologai yra numatę, kad tie sugebėjimai iškyla sąmonėje esant pavojui arba ypatingai dvasinei būsenai, pavyzdžiui, hipnozei arba meditacijai. Antras faktorius, kuris įgalina perduoti mintis telepatiškai, nors ir kelia nuostabą, yra meilės ir draugystės jausmai.
Jausminiai saitai
Telepatiniai reiškiniai dažniausiai pasireiškia tarp asmenų, susijusių jausminiais ryšiais. Tą faktą psichologai priskiria prie didžiausio pažinimo, kurį gauname iš savo mvlimų būtybių ir kuris mums leidžia nuspėti jų nuotaikas ir reakcijas. Vis dėlto daugelyje situacijų neatrodo, kad tas pažinimas atliktų kokį nors vaidmenį. Praeito amžiaus aštuntąjį dešimtmetį buvo atlikti eksperimentai su pradinės mokyklos mokiniais, kurie sistemingai „atspėdavo“ atsakymus į savo mokytojų klausimus. Kai kurie vaikai pasiekdavo puikių rezultatų atsakydami įvairius žodinio ir protinio vystymo testus, bet kitus vos buvo galima priskirti prie vidutiniokų. Priešingai, daugelis parodė turintys telepatinių sugebėjimų atliekant bandymus su Zenerio kortomis ir kitus eksperimentus. Visiems bendras bruožas yra ne protas, bet prieraišumas, kurį mokiniai jautė savo mokytojams.
Kai kuriems parapsichologams jausminis ryšys su telepatija atskleidžia telepatinių suvokimų nesąmoningą pobūdį. Jų nuomone, tie minčių suvokimai kyla iš pasąmonės dėka jausminių stimulų, kurie jiems „atveria kelią“ į sąmonę. Kai kurie tyrinėtojai netgi mano, kad tai, ką perduodame telepatijos būdu, iš tikrųjų yra „emocijos“, arba labai tikslios dvasinės būsenos, kurios leidžia mūsų artimiesiems sintonizuotis su mūsų mąstymu.
Vis dėlto kitiems tyrinėtojams jausminius ryšius su telepatiniais kontaktais sieja tik aplinkybės. Tokiais ryšiais susieti asmenys kontaktą palaiko beveik visą laiką ir todėl gali atrodyti, kad turi tokius ryšius, kokių neturi atsitiktinai viešoje vietoje susitikę nepažįstami žmonės. Vis dėlto su tais nepažįstamaisiais telepatinius ryšius taip pat palaikytume visą laiką.
Šiuo požiūriu daugybės tyrinėjimų objektu yra buvę ryšiai tarp tėvų ir vaikų. Praeito amžiaus šeštąjį dešimtmetį psichiatras Bertoldas Švarcas (Schwarz) užrašė daugiau kaip penkis šimtus telepatinių reiškinių, kuriuose dalyvavo jis pats, jo žmona Ardisė bei du jų vaikai – Liza ir Erikas. Pagal knygoje „Telepatija tarp tėvų ir vaikų“ jo aprašytus stebėjimus tėvai ir vaikai telepatiškai bendrauja visą vaikystės laiką. Nors tą ryšį vėliau pakeičia kitos bendravimo formos, jis gali atsinaujinti esant tam tikroms kritiškoms situacijoms. Pavyzdžiui, kai mama telepatiškai sužino, kad jos vaikai atsidūrė pavojuje.
Švarco iškeltos mintys buvo netiesiogiai patvirtintos įvairių psichologinių studijų metu. Jungtinėse Valstijose Montanos universitete grupė psichologų eksperimentu nustatė, kad daugelis motinų telepatiškai reaguoja, kai jų dukterys atsiduria pavojuje. Eksperimentui mergaitės buvo atvestos į patalpas, kuriose buvo instaliuotos šventinės petardos, o motinos buvo nuvestos į kitą kambarį ir prijungtos prie galvaninių matavimo prietaisų, panašių į melo detektorius. Matavimo prietaisų parodymai atspindėjo pasikeitimus, susijusius su nerimu arba baime, apėmusia motinas sprogstant petardoms, nors motinos apie tas reakcijas netgi nesuvokė. O tos motinos, kurių dukterų patalpose, kur buvo sprogdinamos petardos, nebuvo, tokių reakcijų nepatyrė, nors, kaip ir pirmosios, apie padėtį, kokioje buvo jų dukterys, nežinojo.
Švarco mintis pakartotinai patvirtino Jungtinių Valstijų tyrinėtoja, labiausiai žinoma iš ekstrasensorinių suvokimų, psichiatrė Džena Ėrenvald (Ehrenwald). Anot jos, naujagimiai telepatiją instinktyviai naudoja tam, kad perteiktų žinias apie savo poreikius motinoms arba kitiems juos prižiūrintiems asmenims. Tie telepatiniai ryšiai paaiškintų paslaptingą tarpusavio supratimą, kuris egzistuoja tarp daugelio motinų ir jų kūdikių, nepriklausomai nuo tokių akivaizdžių kūdikių rodomų ženklų, kaip verksmas arba šypsena. Šiuo požiūriu telepatija būtų sugebėjimas, kuris yra bendras visoms žmogiškosioms būtybėms. Tas sugebėjimas vėliau, vystantis žodinei kalbai, nuslopsta arba yra užmirštamas, o lytinio brendimo metu ir visai išnyksta.
La Rijochos dvynės
Telepatijos tyrinėtojus metų metus intrigavo dvynių poros. Daugelis dvynių porų iš tikrųjų pažymi, kad dažnai skaito vieni kitų mintis arba bendrauja telepatijos būdu. 1976 metais dvi ispanės seserys dvynės Silvija ir Marta, gyvenusios Muriljo de Rijo Lesoje, La Rijochos provincija, tapo nepaprastai stebinančio įvykio pagrindinėmis veikėjomis. Kai viena dvynė lankėsi pas senelius kitame miestelyje už keliolikos kilometrų, tuo momentu sesuo laidyne nusidegino dešiniąją ranką. Panaši nudegimo žymė atsirado ir ant sesers tos pačios rankos. Kai jų telepatinius sugebėjimus ištyrė grupė medikų, paaiškėjo, kad Silvija patirdavo tokį pat smūgį, kai gydytojas guminiu plaktuku suduodavo į Martos kelį, nors jos buvo skirtinguose kambariuose. Kai Martos akies vyzdys susitraukdavo veikiamas šviesos, taip pat susitraukdavo ir sesers dvynės akies vyzdys.
