Šis klasikinis bendravimo su dvasiomis atvejis buvo užregistruotas dvidešimtojo amžiaus III dešimtmetyje. Ponas Čafinas mirė 1921 metais. Pagal jo testamentą, kuris buvo surašytas 1905 metais, didelė jo turto dalis atiteko jo trečiajam sūnui, o likusioji jo šeimos dalis praktiškai liko be skatiko.
Vis dėlto tuoj po mirties ponas Čafinas pasirodė vieno palikimo netekusio sūnaus lovos galvūgalyje. Sūnus jį atpažino iš seno palto, kurį jis buvo įpratęs nešioti, kai buvo gyvas. Pasirodęs jis prakalbo su savo sūnumi ir pasakė, kad ieškotų testamento palto kišenėje. Kai apieškojo paltą, kuris tada jau priklausė antrajam sūnui, rado į pamušalą įsiūtą ženklą, kad reikia žiūrėti į Bibliją, kuri kadaise priklausė pono Čafino tėvui. Tą Bibliją saugojo ponia Čafin.
Dalyvaujant liudininkams buvo atversta Biblija ir ten buvo rastas antras testamentas. Testamentas buvo datuotas 1919 metais, ir juo pono Čafino turtas buvo padalintas visiems lygiomis dalimis. Po to, kai buvo rastas testamentas, ponas Čafinas pasirodė dar trečią kartą ir apgailestavo dėl neteisingumo, kuris buvo padarytas jo šeimai.
Ši įvykių grandinė gali būti laikoma įtikinamu įrodymu, kad po žmogaus mirties dvasia gyvena. Šmėkla tiksliai visko nepasakė, nes testamentas buvo Biblijoje, o ne palto kišenėje arba pamušale. Vis dėlto niekas, išskyrus velionį poną Čafiną, nežinojo visos istorijos, ir detalės turėjo būti sudėliotos įvairių šeimos narių, kurie sekė pėdsakais, kad rastų atsakymą.