Ar Mėnulis gyvenamas?

Kodėl kosminio tyrinėjimo srityje pirmaujančios JAV ir Rusija neberodo jokio susidomėjimo mūsų artimiausiu kaimynu kosmose – Mėnuliu? Juk buvo kuriami grandioziniai planai Mėnulio apgyvendinimui, o po to viskas nutilo. Ir ši tyla tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Taip būna, kai viskas yra žinoma ir nebėra prasmės tęsti toliau tyrimus arba buvo gauti tokie netikėti rezultatai, kad visi darbai įslaptinami. Pirmasis variantas kelia dideles abejones, nes klausimų, susijusių su Mėnuliu, ir dabar likę labai daug, o štai antrasis…

Protingu būtybių Mėnulyje požymiai?

1977-ais metais Didžiojoje Britanijoje buvo išleistas Džordžo Leonardo knyga „Mūsų Mėnulyje yra dar kažkas“, ant kurios viršelio buvo atspausdintas dar vienas sakinys: „Aptikti nepaprasti proto buvimo Mėnulyje faktai“.

Mėnulio paviršiuje aptiktas miesto dydžio ekskavatorius! Tai tik vienas pritrenkiantis knygos autoriaus teiginys. Kaip teigia Leonardas, tik labai siauram specialistų ratui yra žinoma apie didžiulius mechanizmus, kuriuos veikiančius matė amerikiečių astronautai Mėnulio krateriuose, apie tiltus, viadukus, kupolo formos statinius ir kitas konstrukcijas mūsų palydovo paviršiuje.

Kas toks D.Leonardas – nežinia. Susidaro įspūdis, kad šis žmogus turėjo priėjimą prie labai didelių informacijos kiekių, tame tarpe ir prie ypač slaptos informacijos. Jis sugebėjo pasikalbėti su daugeliu oficialių NASA veikėjų, išstudijuoti tūkstančius nuotraukų, išklausyti tūkstančius valandų į magnetofono juostas įrašytų pokalbių su astronautais.

Knygoje buvo pateiktos 35 nuotraukos (kiekviena jų buvo pažymėta NASA kodu), dešimtys detalių piešinių, kurie, autoriaus teigimu, padaryti iš didelės raiškos didelio formato fotografijų, 230 puslapių teksto su išvardintais faktais ir dokumentais, NASA specialistų pasisakymai ir didelė bibliografija – visa tai leidžia daryti stulbinamą išvadą: NASA ir daugelis pasaulinio garso mokslininkų seniai žino, kad Mėnulyje aptikti protingų būtybių veiklos pėdsakai!

Ar ši knyga buvo dezinformacija? Vargu, nes labai įtartina oficialių sluoksnių reakcija. Nebuvo jokių paneigimų, komentarų ar aptarimų. Gal visos pateiktos nuotraukos yra falsifikacija? Irgi abejotina, nes autorius pateikia šaltinį, kur galima rasti jų kopijas.

Tai gal pati NASA nutekino informaciją? Štai paties D.Leonardo hipotezė: „Aš pradedu galvoti, kad tai pati NASA pateikė šias nuotraukas, tvirtindama: „Štai įrodymai. Jeigu visuomenė ir mokslinė bendruomenė tuo nesidomi arba yra akla, kad nemato šių keistenybių, tai jų problema. Mūsų biudžete nėra lėšų jų švietimui“.

Apie Leonardo knygą mažai kas žino. Kaip teigia kompetentingi žmonės, jos tiražas iš karto dingo iš knygynų. Antrasis leidimas buvo 1978-ais metais – rezultatas tas pats. Išliko tik keletas egzempliorių, kurie atsitiktinai buvo išgabenti į kitas šalis. Internete galima rasti šiek tiek duomenų apie knygą, yra netgi kelios nuotraukos.

Panašu, kad ši knyga buvo tikras postūmis. 1981-ais metais JAV išėjo Fredo Steklingo knyga „Svetimos bazės Mėnulyje“, kurioje buvo pateikta daugybė faktų ir NASA nuotraukų su užfiksuotais NSO, kitais fenomenais pačiame Mėnulyje ir aplink jį. 1992-ais metais panašaus turinio knyga buvo išleista Japonijoje.

Paslaptingos šviesos Mėnulyje

Buvo 1972-ųjų metų gruodžio 7 d. Į kosmosą pakilo amerikiečių kosminis laivas „Apollo-17″. Jau pirmosios kilpos aplink palydovą metu pilotas Harisonas Smitas negalėjo sulaikyti emocijų: „Oho!!! Aš ką tik mačiau žybsnį Mėnulio paviršiuje!.. Ryškus nedidelis žybsnis šiauriniame Grimaldžio kraterio krašte… ten, kur buvo siaura šviesos juosta“. Būtent šioje vietoje ir „Apollo-16″ pilotas Kenas Matingelis matė ryškios šviesos žybsnį.

Kitą dieną atėjo eilė nustebti kitam pilotui – Ronaldui Evansui: „Niekada nebūčiau patikėjęs! Esu tiesiai virš Rytų jūros pakraščio. Ką tik savo akimis mačiau ryškų žybsnį!“

Vienas iš žinomų autoritetų Mėnulio geologinės kilmės tyrimo srityje daktaras Farukas el Bazas, padėjęs ir konsultavęs daugelį amerikiečių astronautų, taip pakomentavo šiuos astronautų matytus vaizdus: „Nėra jokių abejonių, kad tai kažkas grandioziška – tai ne kometos ir tai tikrai nėra natūralios kilmės!“

Keisti šviesos reiškiniai Mėnulyje pastebėti jau seniai. Jau praėjusiais šimtmečiais tyrinėtojai aprašė palydove matytus žybsnius, šviečiančias juostas, judančias šviesos dėmes. Vien tik XVI amžiuje užfiksuota daugiau nei 900 tokių atvejų.

Didžiosios Britanijos Karališkosios astronomų draugijos bibliotekoje saugomi duomenys apie keistas šviesos dėmes Mėnulyje ir jų pulsavimą. Iki 1871-ųjų metų balandžio mėnesio vien tik Platono krateryje buvo užfiksuota apie 1600 tokių atvejų. Stebėtojai matė mirksinčią mėlyną šviesą arba šviesių taškų sankaupą.

Viljamas Heršelis (1738-1822), žvaigždžių astronomijos pradininkas, aptikęs Urano planetą ir keletą Urano bei Saturno palydovų, visiško Mėnulio užtemimo metu Žemės palydovo paviršiuje užfiksavo apie 150 labai ryškių dėmių.

Balti žybsintys taškai, išsidėstę lanku, mažyčiai taškeliai ir šviesos juostos labai dažnai stebimos Krizių jūroje. Kartais šie taškeliai ir juostelės susijungia ir sudaro kokią nors figūrą, o kartais periodiškai žybsi šviesa, tarsi būtų perduodami kažkokie signalai.

Astronomų dėmesį seniai pritraukė keista šviesa Aristarcho ir Plutono krateriuose. Aristarcho kraterio rajone ryškūs žybsniai kartais apima kelių kvadratinių kilometrų plotą ir jie dažniausiai būna po kupolo formos statiniais. Judantys objektai pastebėti Ramybės jūroje. 1964-ais metais mažiausiai 4 kartus šioje jūroje buvo matomos šviesios ar tamsios dėmės, kurios per keletą valandų įveikdavo dešimtis ar net šimtus kilometrų. 1967-ųjų metų rugsėjo 11 d. Kanados mokslininkai 8-9 sekundes galėjo stebėti, kaip virš Ramybės jūros iš rytų į vakarus juda tamsi stačiakampė dėmė, turinti violetinės spalvos kraštus. Ši dėmė buvo gerai matoma, kol nepasiekė šešėlio.

Praėjus 13-ai minučių dėmės judėjimo kryptimi – Sabino krateryje – užfiksuotas geltonos šviesos žybsnis. Ko gero, tai nėra atsitiktinumas, kad po pusantrų metų šiame rajone nusileido amerikiečių kosminis aparatas „Apollo-11″. Nusileidimo vietoje paimti grunto pavyzdžiai nustebino specialistus. Gruntas buvo išsilydęs nuo šviesos šaltinio, kuris 100 kartų ryškesnis už Saulę. Mokslininkai mano, kad spinduliavimo šaltinis yra nedideliame aukštyje virš Mėnulio. Tačiau tai nėra „Apolo“ nusileidimo modulio varikliai.

1968-ais metais NASA publikavo chronologinį įvykių Mėnulyje sąrašą. Jame buvo paminėti 579 fenomenai – judantys šviečiantys objektai; spalvotos tranšėjos, ilgėjančios 6 km/h greičiu; milžiniški besikeičiančios spalvos kupolai; 1956-ųjų metų lapkričio 26 d. pastebėtas didelis šviečiantis objektas, taip vadinamas „Maltos kryžius“; geometrinės figūros; išnykę krateriai ir kiti nepaaiškinami reiškiniai. Sąraše pateiktas ir paminėtų dėmių Ramybės jūroje judėjimo greitis – nuo 32 iki 80 km/h. Logiškai pagalvojus, galima teigti, kad didžioji Mėnulio fenomenų dalis yra mums nematoma – juk yra nematomoji Mėnulio pusė.

Kai kas nusileidžia, kai kas skraido

1955-ųjų metų vasarą astronomas – mėgėjas iš Odesos V.Jeriomenko savo paties sukonstruotu teleskopu stebėjo Mėnulį – jo jūras, kraterius, kalnus. Jis prisimena: „Virš Mėnulio, maždaug 0,2 palydovo skersmens atstumu nuo krašto ir lygiagrečiai jam skrido šviečiantis kūnas, kuris buvo panašus į 3-io ryškumo žvaigždę. Per 4-5 sekundes kūnas apskriejo trečdalį apskritimo ir staigia trajektorija nusileido ant Mėnulio paviršiaus. Tai buvo gana didelis ir valdomas objektas! Tuo metu dirbtinių palydovų dar nebuvo sukurta…“

1983-ųjų m. kovo 31 d. V.Lučko iš Lvovo irgi naktį stebėjo Mėnulį: „Apie 2:30 beveik pilname Mėnulio diske buvo pastebėtas gana didelis tamsus kūnas, kuris truputį išlenkta trajektorija greitai ir tolygiu greičiu skrido iš vakarų rytų kryptimi. Šis skrydis truko vos keletą sekundžių. Po nedidelio laiko tarpo toks pats (arba tas pats) kūnas vėl praskrido virš Mėnulio tokiu pačiu greičiu ir ta pačia kryptimi…“ Tą naktį V.Lučko šešis kartus pastebėjo skraidančius objektus (arba tą patį objektą). Visai atvejais tai buvo gana didelis, tamsus, netgi galima sakyti – juodas, netaisyklingos formos objektas, puikiai matomas šviečiančio Mėnulio disko fone.

Įvairių šalių televizija ne kartą rodė šešėlio, judančio Menulio paviršiumi, įrašą, kurį padarė japonų astronomas – mėgėjas. Jeigu šis įrašas nėra falsifikacija, tai šešėlio dydis (apie 20 km skersmuo) ir didžiulis judėjimo greitis (apie 400 km per 2 sekundes) leidžia tvirtinti, kad šešėlį paliko aukšto techninio lygio objektas.

1992-ųjų metų kovo 15 d. astronomas J.Arsiuchinas pastebėjo virš Mėnulio zigzagais skriejantį maždaug 5 km dydžio juodą kvadrato formos objektą. Stebėjimo metu objektas nuskrido apie 500 km tuo pačiu greičiu, kaip ir japono darytame vaizdo įraše, t.y. 200 km/s.
Naują postūmį Mėnulio paslapčių tyrimui suteikė kosmonautika. Iš kosmoso aparatų padarytos fotografijos bei duomenys, gauti nusileidus į Mėnulį, privertė NASA rimtai susidomėti mūsų planetos palydovu. Buvo sukurta speciali programa atsitiktiniams Mėnulio reiškiniams (angl. TLP – transient Lunar phenomenon) tirti. Į programą buvo įtraukti patyrę stebėtojai. Tačiau šio tyrimo rezultatai plačiajai visuomenei nebuvo paskelbti.

Tik hipotezės

Inžinerinės biolokacijos asociacijos mokslinė bendradarbė O.Isajeva, tyrinėdama D.Leonardo knygoje pateiktas nuotraukas, nustatė Mėnulio paviršiuje zonas, kuriose yra padidėjęs energetinis fonas, ir beveik nustatė anomalaus spinduliavimo šaltinių cheminę sudėtį. Yra duomenų, leidžiančių teigti, kad į šių objektų sudėtį įeina technecis. Šis radioaktyvus elementas Žemėje buvo sukurtas dirbtiniu būdu tik 1937-ais metais, o natūralioje būsenoje gamtoje jis neegzistuoja.

Buvo sukurta daugybė teorijų ir hipotezių, siekiant paaiškinti atsitiktinius Mėnulio reiškinius. Juos bandoma paaiškinti ir žybsniais astronautų akyse, kuriuos sukelia į smegenis ar net akies obuolį pataikiusios kosminės dalelės. Tačiau šviesos efektai stebimi ir iš Žemės, kur stebėtojų nepasiekia tokios kosminės dalelės. Be to, šių dalelių sukeltas žybsnis trunka trumpai, o Mėnulyje buvo pastebėti net po kelias valandas trunkantys ar periodiškai toje pačioje vietoje pasikartojantys švytėjimai.

Žybsnius Mėnulyje bandoma paaiškinti meteoritų smūgiais į kietas uolienas. Tačiau taip galima paaiškinti tik atsitiktinius trumpalaikius ir vienkartinius efektus. Matematikas ir astronomas M.Džesulas, kuris argumentuotai pagrindė NSO ir Mėnulio ryšius, pažymėjo, kad ir XVIII, ir XIX amžiais Mėnulyje buvo stebimos šviesos dėmės, kurios neišnyko valandą ar net ilgiau. Mėnulio paviršiuje buvo stebimi žybsniai, žaižaravimas. Tikimybė, kad du meteoritai į tą pačią vietą pataikys per palyginti trumpą laiko tarpą, yra nepaprastai maža.

Buvo sukurta hipotezė, kad savo laiku Mėnulyje po neatvėsusios lavos srautais galėjo patekti dujos, kurios dabar išsiveržia laukan. Tačiau savaime išsiskiriančios dujos paprastai neturi spalvos, formos ir dydžio. O Mėnulyje visa tai yra. Taip pat nepavyko susieti „dujų“ švytėjimą su Saulės ultravioletinių spindulių poveikiu. Šviesos efektai Mėnulyje stebimi ir tada, kai Saulė neapšviečia jo paviršiaus.

Iškelta hipotezė, kad Žemės magnetinė uodega pagreitina iš Salės atskriejusias daleles, kurios bombarduoja Mėnulio paviršių ir taip sukelia žybsnius bei šviesos pulsavimus. Tačiau ši hipotezė niekaip negali paaiškinti, kodėl keisti efektai Mėnulyje stebimi ne visame paviršiuje, o tik tam tikruose rajonuose, kurių yra apie 90.

Hipotezė apie vulkaninę veiklą prieštarauja oficialiai NASA koncepcijai, kuri teigia, kad mūsų planetos palydovas yra beveik mirusi planeta. Be to, ugnikalnių išsiveržimų metu atsirandantys paviršiaus virpesiai būtų užfiksuoti į Mėnulį nugabentais seismografais. Tačiau šie nieko neužfiksavo netgi 1972-ųjų metų balandžio 25 d., kai Aristarcho ir Herodoto kraterių rajone buvo užfiksuotas „šviesos fontanas“, kuris 1,35 km/s greičiu pasiekė 162 km aukštį, pasislinko 60 km į šoną nuo atsiradimo vietos ir išnyko.

1992-ais metais amerikiečių astronomas M.Kentonė pranešė apie keistus drebėjimus Mėnulyje: „Jų stiprumas siekia 12-14 balų pagal Richterio skalę. Jeigu šis procesas vyks dar bent pusę metų, Mėnulis suskils į dvi dalis… Du Mėnuliai danguje žmonėms gali sukelti labai nemalonias asociacijas, netgi psichinius susirgimus, grupinį išprotėjimą. Gyvūnijos pasaulio, kurį valdo instinktai, reakcija yra nenusakoma…“

Daugelis mokslininkų pripažino, kad Mėnulio drebėjimai – tai kažkas nauja moksliniuose stebėjimuose, tačiau nepatikėjo, kad Mėnulis gali suskilti. Ir šie mokslininkai buvo teisūs.

Šaltinis: Mįslės ir Faktai

Komentuok su Facebook paskyra: