Gabriela atsibudo, ne savo kambaryje, ne savo lovoje. Kur ji? Gal ji mirusi? Aplinkui viskas raudona. Galbūt tai pragaras? Bet ji gera mergaitė eina į bažnyčią, klauso tėvelių. Apsiprato akys. Apsižvalgo dar kartą. Šimtai vaikų tokių, kurie nesusipratę kaip ji, kas čia dedasi. Ji nori lipti iš lovos, bet bijo, kad bus karšta. Bet Gabriela drąsi ir nusprendžia išlipti. Viskas gerai, kojos nedega. Ji priėjo prie kitų vaikų, jie taip pat nežino kaip čia atsirado.
Ji pamato tolumoje žmogų, seną, sulysusį. Susiprato ir nuėjo paklausti kas čia yra ir kodėl ji čia. Jis pasakė, kad kiekvienais metais po tūkstantį vaikų iš viso pasaulio nukeliami į pragarą kankintis. Tada Gabriela suprato, kad čia labai negeras dalykas atsitiko. Negi niekada neištrūks? O senukas lyg perskaitęs jos mintis atsako, kad niekas iš čia neištrūko, mostelėjo ranka į krūvą kaulų (ta krūva ne tik krūvelė, bet visa tona, net ir daugiau).
Gabrielai pašiurpo oda nuo tokio vaizdo ir ji nubėgo atgal į savo lovą. Pradėjo verkti. Mintys sukosi tik apie mirtį ir apie kaulus kuriuos pamatė, bet dar labiau sukosi apie tai kaip ji norėjo pas savo mamą, o jei tebuvo tik dešimt metų.
Ji stebėjo kaip kankino kitus vaikus, jeigu šie neatsakydavo kaip reikia. Lupo nagus, odą. Gabrielai į galvą atėjo mintis. Stot prieš patį velnią ir pasitelkti kitų vaikų pagalbą, kurie taip pat nori pas savo mamas ir tėčius. Jie rezgė planus kaip galima sustabdyti. Bet tik vakarais, kad būtų mažiau stebėtojų ir kad jų nesučiuptų. Jie rinkosi virves, kirvius, slėpė po lovomis, kad niekas neužtiktų, darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Gabrielos neapleido mintys, kad jie ištrūks ir grįš namo. Ji meldėsi.
Gal buvo taip lemta, ji kartojo sau mintyse, bet juk taip negalima, tūkstančius vaikų kiekvienais metais. Lyg koks prakeiksmas. Vis artėjo ta diena, kuri yra tik viena metuose, kai galima nugalėti blogį, bet ar pavyks jiems? Kas gali žinoti… Gabriela galvojo, jei mirs, jos tėvai negalės ramiai gyventi, kaip ir kitų vaikų, kai mirs jų dukros ir sūnūs.
Štai, atėjo ta lemtinga diena. Jie ruošėsi eiti į savo postus ir juos užimti, kai išgirdo traškesį, maldavo, kad tai būtų ne šėtonas, bet buvo jis. Jie pradėjo mūšį, bet velnias buvo galingas ir kirvius atmušė lyg plienas, virves sudraskė, lyg žirklės perkirpo į daug smulkių gabalėlių. Tada suprato, kad jie neišgyvens ir viskas tęsis amžinybę…
Atsiuntė: Gabrielė
Atsiųsk ir tu savo istoriją ir laimėk nuostabius prizus. Daugiau informacijos čia: Siaubo istorijų konkursas
Tokio gaidzio dar neskaiciau.
cia mergaites sapnas dar nepagauni?
nesamone. vietom logikos ner
kas cia? anekdotu tinklalapis ar miestikos?? :DD
*mistikos
Nesupratau kaip baigėsi. Ji atsibudo ar ji ten liko amžinai? O jei ji ten liko amžinai, tai kaip jos pasakojimas galėjo papulti čia? Tipo pragare yra internetas? Ar kaip čia suprast? Bent jau galėjot parašyt iš kur Gabrielė gavo šią istoriją ir kaip viskas baigės.
I have been using potassium bincaboarte to alkalinize my body using pH strips to check saliva and urine. Works well but wondering if this may upset my mineral balance. I also take apple cider vinegar and the bincaboarte to neutralize the acid, and mg malate.
Jus durniai ar nesuprantant? Cia istoryju KONKURSAS!!! Kas geriau sugalvos siaubo istoryja… -.-
Labai jau neitiketinai skamba… Cia aiskiai buta tik sapno, nes tikroveja taip niekada negaletu nutijti. 🙂
lol netikiu