Iš Filipinų į Meksiką akimirksniu? Paslaptingos teleportacijos

1593 metų spalio 25-ąją jaunas ispanų karys Gilas Perezas stojo sargybon. Jam buvo pavesta saugoti gubernatoriaus rūmus Filipinų sostinėje Maniloje. Staiga kariui pradėjo suktis galva, aptemo akyse, gerklėje pradėjo kilti pykinimas. Jam atrodė, kad tokia būsena truko keletą sekundžių, o kai viskas praėjo, jis atsipeikėjo už tūkstančių kilometrų nuo Manilos, Meksikos sostinės centrinėje aikštėje.

Keistai atrodantis, sutrikęs, besidairantis į šalis jaunuolis, apsirengęs nežinoma uniforma, patraukė aplinkinių dėmesį. Aplink susirinko minia. Vyrai atėmė iš jo ginklą. Tvarkos saugotojai karį sulaikė ir pareikalavo pasiaiškinti, tačiau jis tik mirksėjo akimis ir sutrikęs kartojo; „Aš matau, kad šie rūmai nėra gubernatoriaus rūmais Maniloje, kur aš turėjau stovėti sargyboje. Kaip aš atsiradau čia, neturiu supratimo, tačiau matau, kad ir čia yra rūmai, todėl galėčiau tęsti sargybą čia“.

Toliau klausinėjamas, karys papasakojo, kad praeitą naktį kinų piratai įvykdė pasikėsinimą ir nužudė Filipinų gubernatorių Gomezą Perezą Dasmariną. Rūmų sargyba buvo sustiprinta, laukiant naujojo gubernatoriaus paskyrimo. Kartu su kitais naujokais, ir šiam vaikinui buvo pavesta saugoti rūmus.

Paslaptingos kelionės iš Filipinų į Meksiką, jis paaiškinti negalėjo. O ir visas pasakojimas atrodė nesuprantamas ir painus, todėl vaikiną kaip įtartiną asmenį paprasčiausiai įmetė į kalėjimą. Ten jis praleido keletą mėnesių, ir išleistas buvo tik tuomet kai į Meksiką iš Manilos atvykusio burlaivio kapitonas patvirtino vaikino pasakojimą apie pasikėsinimą į Filipinų gubernatorių ir apie jo žūtį kaip tik tą naktį, kurią nurodė jaunasis karys.

Filipinų sargybiniui pasisekė, kad jis liko gyvas. Kito kario, patyrusio panašų nuotykį, likimas susiklostė kur kas tragiškiau. Jo istorija, nutikusi 1655 metais, aprašyta anglų rašytojo, keistenybių kolekcionieriaus Džono Obrio knygoje. Karys stojo į sargybą Goa, Indijoje esančioje Portugalijos kolonijoje. Tačiau netikėtai kažkokia nežinoma jėga jį pakėlė į orą ir akimirksniu pargabeno į tėvynę Portugaliją. Vaikinas pateko į inkvizitorių rankas ir buvo apkaltintas raganavimu. Juk kiekvienam aišku, kad skraidyti gali tik paukščiai ir burtininkai. Įvyko greitas bažnytinio teismo posėdis, kurio metu nuspręsta „burtininką“ sudeginti ant laužo. Nuosprendis įvykdytas nedelsiant.

Dar viena istorija apie paslaptingas keliones – jau iš dvidešimtojo amžiaus. Ji prasidėjo ankstų 1968 metų birželio 3 –iosios rytą Argentinoje. Daktaras Cherardas Vidalis su žmona automobiliu išvyko iš Maipu miesto į Časkomusą (Chascomús) pas tėvus, kurie kasmet šią dieną visus gimines kviesdavo iškilmingiems pietums. Į tą patį susitikimą, taip pat iš Maipu, taip pat automobiliu, išvyko dar viena sutuoktinių pora, gyvenusi kaimynystėje.

Vakare pasibaigus pokyliui abu automobiliai išvažiavo namo. Tačiau Cherardas su žmona namo į Maipu negrįžo. Apie tai sužinoję kaimynai susirūpino. Jie vėl sėdo į automobilį ir vėl pravažiavo visas 80 mylių iki Časkomuso įdėmiai dairydamiesi, ar nepastebės į kokią nors bėdą patekusių pradingėlių, jų automobilio ar įvykusios avarijos pėdsakų. Nieko nepastebėję, grįžo namo ir pradėjo skambinti į aplinkinius policijos skyrius ir ligonines, tačiau jokių žinių apie dingusią porą nebuvo.

Praėjo dvi paros. Ir staiga Cherardo tėvų namuose pasigirdo telefono skambutis. Jų sūnus paskambino… iš Meksikos! Jis pranešė, kad tiek jam, tiek žmonai viskas gerai, jie netrukus išskris į Buenos Aires, ir paprašė sutikti juos aerouoste.

Sutikti pražuvėlių, netikėtai atsiradusių už 8000 kilometrų, susirinko didelis būrys giminaičių ir draugų. Kai Vidalių pora leidosi lėktuvo trapu, visi pastebėjo, kad jie neturėjo jokių daiktų, buvo su tais pačiais rūbais, kaip vakarienės metu. Ponia Vidal atrodė ant nervinio išsekimo ribos, todėl ją iškart išvežė į ligoninę.

Kas nutiko sutuoktiniams? Jų pasakojama istorija atrodo keista ir neįtikėtina. Grįždami namo iš vakarėlio pas tėvus, Vidaliai netikėtai įvažiavo į tiršto rūko juostą. Jis vis tirštėjo, ir netrukus buvo nebeįmanoma nieko įžiūrėti. O paskui rūkas išnyko taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Giedrame danguje švietė saulė. Nors buvo jau vakaras, ji buvo pakilusi aukštai lyg vidurdienį. Kelias atrodė visiškai nepažįstamas. Cherardas išlipęs iš automobilio pastebėjo, kad visas kėbulas atrodė lyg apdegęs. Prie sutrikusių žmonių stabtelėjo pro šalį važiavęs motociklininkas. Paklaustas, kur jie yra, atsakė, kad netoli Mechiko.

Atvykę į Meksikos sostinę, sutuoktiniai išsyk nuvyko į Argentinos konsulatą. Ten jie sužinojo, kad nuo tos akimirkos, kai jie įvažiavo į rūką, praėjo dvi paros.

Apie šį įvykį nemaža rašė Argentinos spauda. Įvykis pernelyg fantastiškas ir neįtikėtinas, tačiau yra objektyvių nepaneigiamų faktų. Tai Vidalių automobilio išnykimas kelyje tarp Časkomuso ir Maipu. Oficialiai patvirtintas poros kreipimasis į Argentinos konsulatą Meksikoje. Tarptautinis telefono skambutis iš Mechiko į Vidalių tėvų namus. Sutuoktinių atvykimas lėktuvu į Buenos Aires. Ponios Vidal būsena, užfiksuota gydytojų. O taip pat ir dvi dienas trukusios Maipu policijos pastangos surasti pražuvėlius.

Komentuok su Facebook paskyra: