Keistų ir nepaaiškinamų radinių aptikta visuose žemynuose. Net pragręžus Antarktidos ledą, mokslininkai iškėlė nuostabios kokybės dirbinių.
XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje SSRS Antarktidos ekspedicijos mokslininkai giluminio ledo gręžinio kerne (šerdyje) rado panašaus į baobabą medžio skiedrų ir keletą žmogaus plauko storio bei kelių centimetrų ilgio metalinių siūlų. Apie šimtą kartų padidinti mikroskopu tie siūlai virto aukso spalvos viela.
Vėliau tokių siūlų aptikta daugiau. Standžius metalinius siūlus mėginant spausti pincetu, juose atsirasdavo įspaudų lyg minkštame aliuminyje. Bandymai tuos siūlus tirpinti įvairiose rūgštyse buvo bevaisiai. Taip įsitikinta, jog tos vielytės yra auksinės. Panašių artefaktų rado ir amerikiečių mokslininkai. O štai norvegai aptiko visą lobį. Ten buvo nuostabių papuošalų ir auksinių indų, kuriuos pagamino puikūs juvelyrai. Bet dar labiau nustebino chirurginiai įrankiai, ginklai ir kaukės. Pastarosios vaizduoja lyg nežinomus žvėris, lyg nežinomos rasės žmones.
Aišku, kad šie radiniai negalėjo būti ne per seniausiai atvežtos ir palaidotos „šiukšlės“. Giliai į ledą jie galėjo patekti ir prieš milijonus metų. Tik mokslininkai nesuvokia, kas tais laikais gebėjo tokios kokybės gaminių sukurti.
Ypač daug nuostabių radinių aptikta akmens anglių kloduose. Kaip jie ten pateko, tiesiog nesuvokiama. Juk akmens anglys susidarė iš sudurpėjusių ir metamorfizuotų (veikiant vandeniui, temperatūrai, tektoniniams judesiams, slėgiui gelmėse ir cheminėms reakcijoms) aukštesniųjų augalų. Geologai tą metą Žemės istorijoje vadina Karbono periodu (prieš 350-65 milijonus metų). Dabar tie akmens anglių sluoksniai vietomis iškilę į paviršių, tad anglys išgaunamos kelių šimtų metrų gylio atviruosiuose karjeruose, o kitur – šachtiniais šuliniais iš 1,5-2,5 kilometro gylio.
Radinius galima vardyti be galo ir stebėtis. 1852 metais netoli Glazgo, Didžiojoje Britanijoje, iš šachtos iškeltose anglyse rastas apie šimtą kilogramų sveriantis luitas. Jį susmulkinus viduje aptiktas gerai nušlifuotas metalinis strypas su keturiais užmautais žiedais ir dviem spyruoklėmis, panašiomis į laikrodines. Ant viso šio „komplekto“ nerasta jokių rūdžių pėdsakų. Tada taip ir liko nesuprasta jo paskirtis. O dabar, naudojantis kompiuteriniu modeliavimu, prieita prie nuomonės, jog tai mechaninio navigacinio ar elektroninio skaičiavimo prietaiso dalis.
1885 metais Šendorfe, Austrijoje, krosniakurys, prieš įnešdamas į krosnį, sutrupino stambų anglių luitą ir nustebo viduje išvydęs keistą daiktą – 47x62x67 milimetrų dydžio rombą. Prieš patenkantį į Zalcburgo muziejų radinį ištyrė kalnų inžinierius Frydrikas Hultas. Reino srities Gamtos istorijos draugijos posėdyje inžinierius pranešė, jog tas daiktas, sveriantis 785 gramus, yra pagamintas iš kieto plieno su nedidele nikelio priemaiša. Jo perimetru eina įrėžtas griovelis, o pats daiktas turi rauplėtą paviršių, padengtą oksidacijos plėvele. F. Hultas pasiūlė jį priskirti prie geležinių meteoritų, bet dauguma draugijos narių su tuo nesutiko, tvirtindami, jog tai žmogaus rankų darbo kūrinys. O 1919 metais jį apžiūrėjęs amerikietis Č. Fortas pareiškė, kad tas rombas apdorotas nežemiškų būtybių.
Ne taip svarbu, ar amerikietis teisus. Šiandien bet kas muziejuje gali įsitikinti, jog tai tikrai apdorotas dirbinys ir į akmens anglių sluoksnį pateko ne vėliau kaip prieš 50 milijonų metų. O dirbtinai apdorotų meteoritų dar nerasta.
Nemažai įdomių ir paslaptingų radinių aptikta Amerikoje. 1891 metais Ilinojaus valstijos, JAV, pietuose akmens anglių luite rasta 10 centimetrų ilgio auksinė grandinėlė. Mokslininkus pribloškė jos pinučių tvirtumas ir rašto ypatumai. O Morisone, JAV, emigranto iš Italijos žmona Marija Falu-či (Falucci) plaktuku smulkino ką tik pirktus stambius akmens anglių gabalus, kai vieno jų viduje aptiko purią struktūrą, kuri nuo smūgio lengvai subyrėjo į smulkius gabalėlius.
Tarp nuolaužų sublizgo 25,3 centimetro ilgio 192,5 gramo svorio grandinėlė. Nuostaba radiniu nesibaigė. Grandinėlės pynės buvo iš pūsto aukso be litavimo žymių, puoštos labai plonais žiediniais sidabro užpurškimais. Šeima tą radinį perdavė Čikagos gamtos muziejui. O juvelyrinių dirbinių ekspertas Stenlis Smoličius, XX amžiaus viduryje ilgai tyręs tą grandinėlę, pareiškė, jog tokio gaminio anksčiau pagaminti buvo neįmanoma. Net šiais laikais jam pagaminti reikėtų preciziškų įrankių, specialių staklių ir lazerinės metalų užpurškimo technologijos.
Keistų ir labai seniai pagamintų dirbinių randama ne vien akmens anglyse. XIX amžiuje JAV vakarinėje dalyje, Siera Nevados kalnuose, kilo aukso ieškojimo karštligė. Pradžioje auksą plovė iš iškasto upokšniuose grunto. Vėliau teko perkasinėti milžiniškus kiekius grunto upių vagų šlaituose. Be aukso smilčių grynuolių, aukso ieškotojai rasdavo žmonių griaučių ir netikėtų daiktų. Kai kurie ėmė kaupti uolienose aptiktas vinis, indus, plaktukus ir kt.
1880 m. Harvardo universitetas išleido tokiems radiniams skirtą monografiją. Apie artefaktus esama pranešimų Londono antropologijos institute, Amerikos geologų draugijoje ir kitur. Vieni giliuose sluoksniuose aptiktus radinius laikė 35-55 milijonų metų ar senesniais, o kiti skeptiškai mėgino aiškinti, jog tai galėjo būti vos prieš kelis tūkstančius metų indėnų naudoti įrankiai, netyčia patekę į kalnų plyšius ir susicementavę su aplinkinėmis uolienomis. Realistai skeptikams priešina faktus, kad indėnai tokių dirbinių pagaminti negalėjo.
1934 m. Teksase, JAV, Kreidos periodo uolienoje Ema Chan pastebėjo suakmenėjusį medinį kotą. Išėmus paaiškėjo, jog tai plaktukas su kotu, kurio metalinė dalis 15 centimetrų ilgio. Iškasamų senienų muziejaus direktorius dr, K, Bafas, atsižvelgdamas į uolienų amžių, tą radinį datavo 65-140 milijonų metų, įpjauta plaktuko galvutė daug metų nerūdijo, tad kilo mintis ištirti metalo sudėtį.
Kolambuso metalurgijos institute, Ohajo valstijoje, gauta tokia metalo sudėtis: 96 % geležies, 2,6 % chloro, 0,74 % sieros. Pačioje metalo struktūroje neaptikta jokių oro burbuliukų ar kitų metalų priemaišų – tai rodo ypač aukštos kokybės geležį. Net šiandien tokią geležį pagaminti labai sudėtinga, nes gamtinėje rūdoje daug priemaišų ir visas jas pašalinti sunku.
1851 metais aukso ieškotojui Chairemui Uitui atsitiko „nelaimė“. Parsivežęs į Springfildą, Ilinojaus valstiją, kumščio dydžio auksingo kvarco gabalą, jis norėjo pasigirti namiškiams, bet radinys išslydo iš rankų ir, nukritęs ant grindų, sudužo. Gabalo viduje kyšojo parūdijusi vinis. Kvarcito sluoksnyje Didžiosios Britanijos šiaurėje buvo rasta kibiro ąsa. Sluoksnio amžius – 10-12 milijonų metų.
Geologas dr. Filipas Rifas stulbina pasaulio mokslininkus aprašytais radiniais iš įvairių žemynų. 1989 m. geologai auksinguose kvarco sluoksniuose Kalifornijoje aptiko varžtą su puikiai išlikusiais sriegiais. Po kruopščių tyrimų varžtas datuotas 700 tūkstančių metų.
Dr. F. Rifui 1993 m. į rankas pateko du keisti cilindrai, aptikti kasant tunelį Kalifornijoje. Pagaminti jie pusiau iš platinos, pusiau iš nežinomo metalo ir labai primena Egipto faraonų cilindrus, bet skiriasi savybėmis. Pakaitinti iki 50 °C, jie kelias valandas išlaiko tą temperatūrą, nesvarbu, kokia būtų aplinka, paskui staigiai „aklimatizuojasi“. Leidžiant per juos elektros srovę, iš sidabrinės spalvos tampa juodi, o atjungus srovę vėl žvilga sidabru. Matyt, turi ir kitų savybių, kurios dar neišaiškintos.
Išties keistą radinį, 1998 metais tiesdami kelią Brazilijos pakrantėje, aptiko kelininkai – keistas moliuskų kriaukles, padengtas aukso sluoksniu. Ištyrus paaiškėjo, jog tai iš akmens pagamintos tikros jūrų kriauklių kopijos, bet ant jų nematyti jokių šlifavimo pėdsakų. O taip auksu padengti akmenį reikia sudėtingų šiuolaikinių technologijų. Dar daugiau nuostabos sukėlė nustatytas jų amžius – daugiau kaip 0,5 milijono metų.
Pasitaiko ne tiek senų, bet ne mažiau stebinančių artefaktų. 1990 metais Saksonijoje (VFR) netoli Nabros miestelio prie Unstuto upės buvo atkasti du kalavijai, apyrankė ir bronzinis 32 centimetrų skersmens bei dviejų milimetrų storio diskas. Artefaktus atkasė juodieji archeologai ir tik 2001 metais policija „išpirko“ radinius. Plėšikai buvo priversti parodyti kur atkasė artefaktus, o archeologai patikrino tą vietą. Mokslininkams pradėjus tyrinėti radinius, didžiausias dėmesys buvo atkreiptas į bronzinį diską. Diske pavaizduotas Mėnulio pjautuvas, Saulė, „Saulės valties“ lankas (o gal kosminis laivas?), žvaigždžių spiečius ir visame plote pabirę žvaigždės. Visi ženklai iš gryno aukso. Nustatyti Žvaigždžių disku pavadinto radinio amžių padėjo jį dengianti pažaliavusi plėvelė ir kiti radiniai.
Jam 18 000 metų. Diską tyręs astronomas prof. dr. V. Slosrris įsitikinęs, jog tam tikroje padėtyje pavaizduotos septynios Sietyno (Plejadžių) spiečiaus žvaigždės, o kilos žvaigždės sudaro tik dangaus skliauto foną. Saulės, Mėnulio ir „Saulės valties“ derinio mįslė neįminta. O dėl Sietyno spiečiaus, tai dar graikai daugiau kaip prieš du su puse tūkstančio metų rašė, jog pagal tų žvaigždžių padėtį dangaus skliaute žemdirbiai nuspręsdavo, kada arti, sėti ar derlių nuiminėti.