Žemės linijos (Lei linijos) – kas tai?

Terminą „Žemės linijos“ (lei linijos) 1921 m. studijuodamas apylinkių žemėlapį jis pasiūlė britų verslininkas Alfredas Votkinsas. 1921 m. studijuodamas apylinkių žemėlapį jis pastebėjo, kad visi istoriniai ir religiniai pastatai išsidėstę prie vienos tiesios linijos. Toliau gilindamasis į šį atradimą jis pastebėjo, kad kai kur šias paslaptingas linijas galima aptikti ne tik žemėlapyje, bet ir pamatyti žemės paviršiuje.

Linijų ilgis siekia nuo kelių iki keliolikos mylių ilgio, o jų galuose stovi senos bažnyčios, akmeniniai stulpai, akmenų ratai ar pilkapiai. 1922 m. A. Votkinsas išleido pirmąją savo knygą „Senovės britų pėdsakais“, kurioje išdėstė samprotavimus apie savo atradimą. 1925-aisiais jis išleido originalią knygą „Senovinės tiesiosios linijos“, kurioje išsamiai aprašė savo atrastąjį reiškinį.

A. Votkinsas pavartojo terminą „žemės linijos“ arba „Lei linijos“. Šis žodis kildinamas iš senosios saksų kalbos ir reiškia nušienautą, išvalytą lauką, traką. Jo įsitikinimu, tai buvo neolito epochos žmonių prekybos keliai, nutiesti naudojantis senoviniais matavimo prietaisais. Todėl jų galiniuose taškuose ir iškilo sakraliniai pastatai. Ilgainiui keliais nustota naudotis, ir jie buvo pamiršti. Išliko tik juos žymintys statiniai. Autorius taip pat buvo įsitikinęs, kad pagonių šventąsias vietas vėliau pasisavino krikščionys, todėl naudojantis „Lei linijomis“ galima aptikti tiek priešistorinių, tiek ir palyginti nesenų laikų paminklų.

Nepaisydamas to, kad šie takai driekėsi labai tiesiomis linijomis — per miškų proskynas, slėnius ir kalvas, A. Votkinsas laikėsi nuomonės, kad tai prekybos keliai — trakai. Nuo 1929-ųjų jis liovėsi juos vadinęs senaisiais trakais ir pradėjo vadinti „senovinėmis tiesiosiomis linijomis“. A. Votkinsas mirė 1935 m., tačiau jo idėjos paskatino įkurti Tiesiųjų linijų klubą, į kurį susibūrė visi Britanijos žemės linijų tyrėjai.

Dauguma buvo linkę manyti, kad sunkūs kelių maršrutai, besidriekiantys per kalvotas ir sunkiai įveikiamas vietoves, vargu ar galėjo būti prekybos keliai, todėl buvo iškelta kitų jų kilmės versijų. 1936 m. britų rašytojas Dajonas Fotšenas pirmasis iškėlė mintį, kad senovines linijas galėjo nubrėžti paslaptingos kosminės jėgos. Tiesiųjų linijų klubo narys Artūras Lotonas 1938-aisiais dar labiau išplėtojo šią teoriją. Kadangi jis pats buvo požeminio vandens ieškotojas, jam didelį įspūdį darė Vokietijoje ir Prancūzijoje paplitusios teorijos, esą požeminio vandens arterijos susijusios su akmeniniais stulpais. Tuo remdamasis jis sukūrė teoriją, kad Žemės linijos žymi požeminės energijos vietas. Jo teigimu, tai galima patvirtinti požeminio vandens ieškojimo eksperimentais.

Lei linijos ir NSO sąsajos

Antrojo pasaulinio karo metais Tiesiųjų linijų klubo veikla atslūgo, tačiau 6-ajame dešimtmetyje spėlionės apie Žemės linijų kilmę tiesiog užvaldė visuomenės sąmonę. Daugybėje knygų apie NSO, išleistų nuo Prancūzijos iki Amerikos, skraidančių lėkščių fenomenas buvo siejamas su kosminių jėgų linijomis. 1961 m. Žemės linijų entuziastas buvęs lakūnas Tonis Vedas paskelbė teoriją, kad šios linijos esančios magnetiniai ateivių iš kosmoso nusileidimo takai, o istorijos paminklai pagal šias linijas — orientyrai.

T. Vedo veikalas davė pradžią šiuolaikiniams Žemės linijų (Lei linijų) tyrimams, kurie galutinai susiformavo 1969 m., kai pasirodė kito Žemės linijų entuziasto Džono Mičelo knyga „Žvilgsnis į Atlantidą“. Šioje knygoje į visumą buvo sujungtos Žemės linijų, Žemės energijos, NSO ir senovės matematikos teorijos. XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose pasirodė gausybė Naujojo amžiaus sąjūdžio teorijų, Žemės linijas siejančių su energijos srautais, skraidančiomis lėkštėmis ir keistais sąmonės potyriais.

Greitai šis fenomenas buvo išpopuliarintas visame pasaulyje. Naujojo amžiaus sąjūdžio entuziastai nuoširdžiai stengėsi susieti su juo kosmines jėgas ir ateivius. Sietlo miestas (JAV) netgi skyrė 5000 dolerių požeminio vandens ieškotojų grupei, kad ši sudarytų Sietlo teritorijoje esančių Žemės linijų žemėlapį. Vykdydami šią užduotį jie kiek nutolo nuo pradinės versijos, pagal kurią Žemės linijos — tai tiesios linijos, jungiančios sakralinius objektus. Tiesą sakant, Jungtinėse Valstijose gyvuoja savita A. Votkinso stiliaus linijų versija. Manoma, kad visoje Amerikoje randamos linijos, kurias vietos gyventojai vadina Dvasių takais, yra senoviniai sakraliniai takai. Panašių linijų buvo aptikta ir Meksikoje. Buvo iškelta idėja, kad Naskos piešiniai taip pat priskirtini tokioms linijoms.

Tikroji Žemės linijų kilmė neaiški iki šiol. Nepaisant to, kad plėtojamos senos ir kuriamos naujos teorijos, gal tik keletui tyrinėtojų pavyko atrasti daugiau faktų negu jų buvo surinkęs Alfredas Votkinsas. Jo teorija tebėra labiausiai pagrįsta faktais ir, nepaisant kai kurių trūkumų,— labiausiai tikėtina. Būtų gėda, jeigu Žemės linijų fenomenas taptų kraštutinių Naujojo amžiaus idėjų sinonimu, nes Žemės linijos įspūdingai susijusios su istorijos ir geografijos faktais. Tik bėda, kad iki šiol tai iki galo neatskleista.

Komentuok su Facebook paskyra: