10 keistų viduramžiškų gydymo būdų

Medicina yra viena iš moderniosios civilizacijos pagrindų – laikome ją savame suprantamu dalyku. Tačiau ne visuomet užteko tik nueiti į gydytojo kabinetą ir gauti vaistų, kurie netrukus pagerintų jūsų savijautą. Pasak šio Listverse.com sąrašo, gydymas viduramžiais buvo ne tik kur kas pavojingesnis, skausmingesnis, bet ir keistesnis…

10. Šerno tulžies klizma

Enema/klizma viduramžiais būdavo atliekama ilgu metaliniu vamzdeliu su taurele gale. Vamzdelis būdavo įkišamas į išangę, o į taurelę pilamas medicininis skystis. Skystis į gaubtinę žarną patekdavo pumpuojant. Nors šiandien klizmoms naudojamas šiltas muilinas vanduo, anksčiau buvo šiek tiek kitaip: dažniausiai procedūrai naudojamas medicininis skystis buvo šerno tulžis.

9. Šlapimas – antiseptikas

Nors tai nebuvo labai paplitusi praktika, rasta įrodymų, kad šlapimas viduramžiais buvo naudojamas kaip antiseptikas. Henriko VIII chirurgas Thomas Vicarys rekomendavo, kad visos mūšiuose gautos žaizdos turi būti apiplautos šlapimu. 1666 metais gydytojas George‘as Thomsonas tvirtino, kad šlapimas gali padėti kovoti prieš marą. Jo netgi buvo galima nusipirkti – prekybos vietoje reikėdavo prašyti buteliuko su etikete „Šlapimo esencija“.

8. Akių operacija (su adata)

Viduramžiais kataraktos operacija buvo atliekama stora adata. Procedūros metu stengtasi nustumti rageną.

Europietiška medicina ėmė sparčiai keistis jai susidūrus su islamiškąja: vietoj adatos imta naudoti metalinį švirkštą, kuriuo būdavo praduriama odena ir bandoma išsiurbti kataraktą.

7. Įkaitinta geležis ir hemorojus

Vienu metu viduramžiais tikėta, kad jei asmuo nesimeldžia Šventajam Fiacre‘ui, jie susirgs hemorojumi. Susirgus ligonių laukdavo labai skausminga procedūra – juos siųsdavo pas vienuolius, kurie pridegindavo hemorojų iki raudonumo įkaitinta geležimi. Buvo ir kitas gydymosi būdas – sėdėti ant akmens toje vietoje, kur nuo hemorojaus pagijo airių šventasis Šv. Fiacre‘as. Nuo XII amžiaus viskas pasikeitė. Žydų gydytojas Moses Maimonides parašė seltynių skyrių traktatą apie hemorojų ir kvestionavo paplitusį gydymo metodą. Jis siūlė paprasčiausiai ilgai pagulėti vonioje.

6. Mirtinos operacijos

Nepaisant to, kokių siaubo filmų prisižiūrėjote, reiktų įsidėmėti, kad operacijos be nuskausminimo netgi viduramžiais buvo ne tokios dažnos, kaip tvirtina kai kurie žmonės. Tuo metu medicina jau buvo gana pažangi: plečiantis žinomam pasauliui, gydytojai keisdavosi informacija, dalydavosi atradimais ir naujais gydymo metodais. Tačiau nors ir buvo noras pagerinti gydymo metodus, cheminių medžiagų žinių tuo metu tikrai neužteko. Nors šiek tiek anestetikų buvo žinoma, jie, kaip ir analgetikai bei antibiotikai, buvo labai menkai panašūs į dabar vartojamus. Po operacijų labai daug žmonių mirdavo būtent dėl užkrėstų žaizdų.

5. Nuodingi anestetikai

Viduramžiais apie anestetikus buvo žinoma gana mažai. Bendroji anestezija atrasta tik prieš 150 metų. Iki tol pacientus buvo siekiama nuraminti žolelių mišiniais, užpiltais vynu. Garsiausias iš tokių anestetikų buvo žinomas kaip „dwale“.

„Dwale“ ingredientų buvo daugybė – nuo tokių nepavojingų medžiagų kaip salotos ir actas iki mirtinų kaip dėmėtoji mauda ir opiumas. Neteisingai derinant šias žoleles arba neapskaičiavus jų kiekių gydymas pasibaigdavo paciento mirtimi.

4. Skylių gręžimas

Viduramžiais manyta, kad kaukolės pragręžimas (atidengiamas kietasis smegenų dangalas) leidžia sumažinti spaudimą ir išgydyti įvairias galvos ligas – epilepsiją, migreną ir įvairius protinius sutrikimus. Taip pat tikėta, kad skylių gręžimas kaukolėje gali padėti gydyti tokias fizines traumas kaip kaukolės skilimas. Nereikia nei sakyti, kad toks gydymas dažnai pasibaigdavo sergančiojo mirtimi.

3. Operacija mūšio lauke

Viduramžiais gydytojams sunkiausia buvo dirbti mūšio lauke – pagrindinės to kaltininkės – strėlės. Strėlių antgaliai prie kotų dažniausiai tvirtinti vašku dėl vienos priežasties: kai strėlė būdavo traukiama iš kūno, antgalis nulūždavo ir likdavo sužeistojo kūne. Jiems ištraukti iš kūno buvo naudojami specialūs instrumentai vadinti „strėlių pašalintojais“. Tuomet žaizdą pridegindavo įkaitinta geležimi – taip ne tik stabdydavo kraujavimą, bet ir apsaugodavo nuo infekcijų. Tyrimai parodė, kad tokie gydymo metodai buvo veiksmingesni nei buvo galima tikėtis. Kaulų rinkinių, rastų Italijoje 2011 metais ir priskiriamų VI-VIII amžiui, tyrimai parodė, kad to laikotarpio kariai išgyvendavo labai stiprius smūgius į galvą. Vieni iš tirtųjų griaučių atskleidė, kad individas išgyveno po sužeidimo, kai jo galvoje buvo padaryta penkių dentimetrų žaizda.

2. Medicininė astrologija

Viduramžiais astrologai buo taip gerbiami, kad kartais laikyti tikrais burtininkais. Jie buvo tarsi mokslininkai, galintis padėti padidinti javų derlių, nuspėti orus ir pranešti šeimai, koks bus jų vaiko charakteris. Pagal charakterį ir gimimo laiką vėliau buvo sprendžiama ir apie asmens gydymui pasirenkamus metodus.

Tam, kad nustatytų diagnozę, gydytojai remėsi specialiais kalendoriais. Pries 1500 gydytojai Europoje prieš pradėdami gydyti pirmiausiai privalėjo patikrinti ir įvertinti asmens horoskopą. Astrologijoje teigiama, kad kiekviena kūno dalis yra veikiama tam tikro dangaus kūno – saulės, mėnulio, planetų ir horoskopo ženklų. Skorpionas, pavyzdžiui, atstovavo reprodukcinę sistema, lytinius organus, žarnyną.

1. Kraujo nuleidimas

Viduramžiais gydytojai tikėjo, kad ypatingą reikšme turi žmogaus kūne ramdami tam tikri skysčiai – kraujas, juodoji ir geltonoji tulžis, gleivės. Šią tradiciją pradėjo graikų ir romėnų gydytojai, aiškinę, kad skysčių trūkumas arba perteklius turi įtakos žmogaus sveikatai.

Viduramžiais kraujo perteklius buvo laikomas daugelio ligų priežastimi. Taigi, norėdamas pagydyti žmogų nuo kokios nors ligos, gydytojas paprastai nuspręsdavo žmogui nuleisti vienokį ar kitokį kraujo kiekį. Tai būdavo daroma naudojant dėlės arba atveriant veną.

Naudojant dėles, joms būdavo leidžiama prisisiurbti prie tos kūno dalies, kurią reikėjo gydyti. Kitu atveju gydytojas paprasčiausiai atverdavo veną ir leisdavo kraujui nutekėti.

Balsas.lt

Komentuok su Facebook paskyra: