10 beprotiškiausių mokslo eksperimentų

Mokslas – nuostabus dalykas, davęs mums visokiausių dabartinių stebuklų: nuo lazerių ir kosminių skrydžių iki superminkšto tualetinio popieriaus. Tačiau ne visi eksperimentai vienodai naudingi. Kai kurie iš jų ne tik kad neprivedė prie bent kiek rimtesnių atradimų – jie atrodo tiesiog beprotiški.

1. Kokią įtaką seksas turi orui
Psichoanalitikas Wilhelmas Reichas, kuris praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje tiesiog buvo pamišęs dėl seksualumo, laikė žmogaus libido kažkuo panašiu į ci energiją iš kinų filosofijos – jėga, kuri veda į priekį visus gyvus padarus. Mokslininkas pavadino ją orgonu. W. Reicho nuomone, „orgoninė energija“ taip viską valdo, kad nuo jos priklauso oras, dangaus spalva ir gravitacija. Mokslininkas netgi sukūrė „orgoninius akumuliatorius“ – specialias metalines dėžes, kurios prisikraudavo „orgoninės energijos“ nuo viduje esančio žmogaus.

Bet, kaip sakoma, lazda turi du galus, ir stebuklingasis orgonas taip pat. Taip mokslininkas nustatė savybę, kurią pavadino „orgoniniu radioaktyvumu“ ir manė, kad būtent šis šlykštus reiškinys pražudė aplink jo laboratoriją augusius augalus ir privertė kauptis danguje virš akumuliatorių nelaimę pranašaujančius debesis. Wilhelmas nepasimetė ir padarė tai, ką jo vietoje padarytų bet kuris sveikai mąstantis žmogus – pastatė įrenginį, vaikantį šiuos debesis. Juokitės kiek patinka, bet W. Reichui pavyko įtraukti į savo tyrinėjimus su orgoniniu akumuliatoriumi patį Einšteiną, ir vienu metu jie net dirbo kartu.

2. Klaida su mamutu
Hwang Woo-Suk – korėjietis genetikas, kuris išgarsėjo ne tik tirdamas kamienines ląsteles, bet ir tuo, kad tapo nusikaltėliu. 2006 metais jis buvo apkaltintas išeikvojimu ir biologinės etikos įstatymų pažeidimu. Kaip bebūtų keista, užuot prašvilpęs pinigus Las Vegase, jis iš tiesų išleido pusę milijono dolerių tyrimams, bet ne tiems, kuriuos iš pradžių planavo. H. Woo-Suk pabandė klonuoti mamutą, o norėdamas gauti išmirusių gyvūnų ląstelių, korėjiečių mokslininkas netgi pasinaudojo Rusijos mafijos paslaugomis, kuri pažadėjo jam gauti priešistorinių milžinų genetinės medžiagos.

3. Ponas Kiborgas
Kevinas Warickas, britų mokslininkas ir kibernetikos profesorius, išgarsėjo kaip „ponas Kiborgas“. Šiam žmogui tiesiog protas pasimaišė dėl robotų: jis buvo pasiryžęs nertis iš kailio, kad taptų pirmuoju istorijoje tikru kiborgu. Šiandien K. Waricko rankoje įsodintas lustas, kuris jam suteikia galimybę, tarkime, įjungti šviesą ir atidaryti duris savo namuose. Žinoma, tą galima padaryti ir be implantų, bet Kevinui, matomai, tingisi. Prieš keletą metų jam buvo įsodintas naujas lustas, kuris įgalina nuotoliniu būdu valdyti robotizuotą ranką.

4. Paracelso homunkulas
Alchemikas ir medikas Philippus Theophrastus Aureolus Bombastus von Hohenheim, išgarsėjęs Paracelso vardu, žinomas savo pasiekimais farmakologijos srityje – būtent jis vienas iš pirmųjų pradėjo gydyti ligas cheminėmis priemonėmis. Tarp kitų jo pasiekimų – traktatas apie tai, kaip sukurti homunkulą – sumažintą žmogaus kopiją, dirbtiniu būdu užauginamą mėgintuvėlyje. Skamba neįtikėtinai netgi šiandieniniam mokslui, žongliruojančiam genais. O štai Paracelsas laikė, kad tam reikia visai nedaug: surinkti į buteliuką vyro spermą ir užkasti jį arklio mėšle 40 dienų. Rezultatas bus tas, kad atsiras miniatiūrinis žmogeliukas, kurį po to dar reikės maitinti 40 dienų žmogaus krauju. Priminsime, kad šis žmogus buvo gydytojas ir gydė žmones. Tad jeigu jūs vieną dieną nubusite ir pamatysite, kad nusikėlėte į 1500 metus, ir dar netikėtai susirgsite, iš karto imkite šliaužti kapinių link, neleisdamas, kad daktaras jus apmulkintų.

5. Kiek sveria siela
XX amžiaus pradžioje Duncanas MacDougallas padarė prielaidą, kad žmogaus siela turi svorį. Atlikdamas eksperimentus jis net tiksliai apskaičiavo, kiek gramų ji sveria. Kokius eksperimentus, paklausite jūs? Šelmiškai negudraudamas, jis paėmė šešis pacientus „mirimo proceso metu“ ir juos pasvėrė. Galite įsivaizduoti, kaip tai atrodo, kada paskutinėmis jūsų gyvenimo minutėmis jums neleidžia atsisveikinti su artimaisiais, nedaro dirbtinio kvėpavimo, kad jus išgelbėtų… Vietoje to jus tempia ant svarstyklių ir tiksliai pasveria lyg kokį geros jautienos išpjovos gabalą. D. MacDougallas taip pat atliko keletą analogiškų eksperimentų su šunimis. Tiksliau, su 15 šunų, kurie, beje, mirdami natūralia mirtimi tampa ypatingai nesukalbami, tad mokslininkui teko padėti šuneliams keliauti į jų šunišką rojų. Užtat jam pavyko nustatyti, kad skirtingai nei žmogus, miręs šuo svorio nepraranda. Taip jis padarė išvadą, kad šunys sielos neturi.

6. Charles Claude Guthrie ir dvigalvis šuo
Charles Claude Guthrie nebuvo išprotėjęs piktadarys, bet dėl jo gyvenamuoju laikotarpiu (pačioje XIX amžiaus pradžioje) buvusių nepalankių sąlygų, būdamas pilnas visokiausių beprotybių ir dar bala žino ko, šis vyras atliko porą eksperimentų, dėl kurių šiandien šalintųsi jūsų visi žmonės, išskyrus visiškai pamišusius mokslininkus. Ch. C. Guthrie prisidėjo prie šių dienų transplantacijos praktikos raidos, ir, nepaisant to, kad tokio kieto palikimo norėtų bet kuris žmogus, jis, ko gero, buvo pirmasis vyrukas, kuris vieno šuns galvą prisiuvo prie kito šuns kūno, bent jau verslo sumetimais. Tik tenka paaiškinti, kad tai nebuvo galvos persodinimas. Jis padarė dvigalvį šunį ir tai, matomai, buvo pirmasis žingsnis link Cerberio – trigalvio šuns graikų mitologijoje – sukūrimo. Gal būt, jums teko jį matyti pirmojoje filmo apie Harį Poterį serijoje.

7. Johannas Conradas Dippelis iš esmės buvo Frankenšteinas
1673 metais Johannas Conradas Dippelis gimė Frankenšteino pilyje. Rimtai. Tuo savo pasakojimą, turbūt, galėtume ir užbaigti, bet kuriam galui tada iš viso užsiminėme apie tai. Tapęs, kaip manoma, įkvėpimo šaltiniu rašytojai Mary Shelley sukurti gero daktaro personažą, jis gyveno pilyje ir leido savo dieneles, praktikuodamasis anatomijos ir alchemijos srityse.

Suprantama, sklido kalbos, kad ta jo anatomija apėmė ir tokią veiklą, kaip įvairių žmogaus kūno dalių virimas dideliuose kubiluose, norint sukurti dirbtinį padarą, bet gaudavosi tikra beprotiena – troškinta žmogiena. Dar kalbama, kad jis taip pat mėgindavo perkelti sielą iš vieno lavono į kitą, panaudodamas piltuvą, žarną ir daug alyvos. Sklinda ir įvairiausi gandai apie kapų plėšimą, dėl ko jis buvo susietas su istorija apie Frankenšteiną.

Ar visa tai yra tiesa, dar reikėtų gerai apsvarstyti ir padiskutuoti, bet jis tikrai buvo išvarytas iš miesto už visokius velnius, kuriuos krėtė. Jis taip pat išrado ir jo vardu pavadintą Dipelio alyvą – skanų tonizuojantį gėrimą, daromą iš kaulų, kraujo ir įvairių kitų įdomių gyvulinės kilmės produktų, kuris būdavo distiliuojamas, kad pavirstų „gyvybės eliksyru“, tačiau gaudavosi tik bjauriai smirdintis spiritinis gėrimas, kuris, galimas dalykas, „padovanojo“ žmonėms kempinligę.

8. Keistenybių genijus
Nikola Tesla, ko gero, svarbiausias istorinis personažas, suteikęs ypatingo blizgesio išprotėjusio mokslininko profesijai. Viena vertus. N. Tesla įnešė didžiulį indėlį į elektrotechnikos ir elektromagnetizmo teoriją, kita vertus, daugelis jo bandymų verčia prisiminti piktadarius iš Betmeno pasaulio.

Pirma, N. Tesla pasižymėjo keletu keistenybių. Jis negalėdavo pakęsti purvo ir mikrobų, nemėgo apvalių daiktų ir jautė nepaaiškinamą pasišlykštėjimą, matydamas perlų auskarus.Viešbučiuose jis apsistodavo tik tuose kambariuose, kurių numeris dalijasi iš trijų, liguistai domėjosi karveliais ir neapkentė storų žmonių. Be savo pagrindinių pasiekimų N. Tesla pramogavo, kurdamas naujus būdus elektrai pritaikyti. Pavyzdžiui, teoriškai jis sukūrė superginklą – dalelių spindulį, kuriuo buvo galima numušti, kaip rašė pats išradėjas, „10 000 priešo lėktuvų 200 mylių atstumu“. Jis taip pat mąstydavo apie antigravitacinių orlaivių sukūrimą, keliones laike ir įrenginį, kuris galės perkelti paveikslėlius tiesiai iš jūsų vaizduotės į ekraną.

9. Tiesioginis ryšys su Dievu
Michaelis Persingeris užsiiminėjo kognityvine neurologija, kol ši jam neįgriso iki gyvo kaulo, ir tada jis pabandė nei daug, nei mažai – paversti apsauginį sportinį šalmą prietaisu ryšiui su Dievu palaikyti. Įrenginys, kurį jis pavadino „dievišku šalmu“, veikdavo smegenų parietalinę ir smilkinio skiltis elektromagnetiniais laukais. Rezultatas būdavo tas, kad bandyme dalyvaujantis žmogus jausdavo Dievo buvimą, apie ką pareikšdavo per 80 procentų jo eksperimentų dalyvių. Įdomu, kad vėliau M. Persingeris bandydavo paaiškinti beveik visus nepaaiškinamus reiškinius tuo, kad smegenys yra paveikiamos tokiais elektromagnetiniais laukais. Pavyzdžiui, jis priėjo išvadą, kad NSO stebėjimai susiję su Žemės seisminiu aktyvumu – ši generuoja elektromagnetinius laukus, kurie, veikdami smegenis, sukelia haliucinacijas.

10. Sunaikinti visą pasaulį
Visų pirma, Thomas Midgley jaunesnysis yra atsakingas už benzino su švinu išradimą – šį benziną jis sukūrė kompanijai „General Motors“. Mūsų laikais toks benzinas jau negaminamas Kodėl? Todėl, kad jis siaubingai nuodingas, štai kodėl. Vien tik per pirmuosius šių degalų gamybos metus dešimt darbuotojų mirė ir dar daugiau sunkiai susirgo. Aišku, kompanijai tai nepatiko, bet ne dėl to, kad darbuotojai mirdavo, o todėl, kad dėl to mažėjo gamybos tempai. Taip kad dėl seno gero amerikietiško efektyvumo jie pastatė naują gamyklą.

Per kitus du mėnesius žmonės vėl apsinuodijo švinu, apsinuodijimo aukas kamavo haliucinacijos ir beprotybė. Mirė dar penki žmonės. Per visą tą laiką T. Midgley, ko gero, atsakingai pasielgė tik vieną kartą. Spaudos konferencijoje jis nusiplovė rankas švino tirpale, kurio pildavo į benziną, ir minutę kvėpavo nelemtų degalų garais, norėdamas įrodyti, kad jie nekenksmingi. Tokiu būdu, T. Midgley dėka nuodingi garai nuodijo orą dar kelis dešimtmečius.

Tačiau vien tik degalais viskas neapsiribojo: kada „General Motors“ pranešė T. Midgley, kad jiems reikia chemikalo, kurį būtų galima naudoti šaldymo sistemose, jis jiems pasiūlė chlorfluorangliavandenilius. Prabėgus dešimtmečiams, jau po paties chemiko mirties, pasaulis sužinojo, kad dėl šių medžiagų ozono sluoksnyje atsiranda skylių. Beje, ir nelemtasis benzinas buvo uždraustas tik 1973 metais.

Balsas.lt

Komentuok su Facebook paskyra: