Stebimi veidai danguje

Pasakojimų apie žmogučius ar „gyvas žvaigždes“, kurie iš dangaus nusileidžia be skraidymo aparatų, net be sparnų, gana daug. Dž. Makempbelas 1973 m. išleistoje knygoje „Naujas požiūris į UFO iš mokslinių ir pasaulėžiūrinių pozicijų“ tvirtina, kad žalsvos spalvos žmogučiai iš dangaus be jokių skraidymo aparatų nusileidžia dažnokai. Jie kažką rankioja, skina gėles, be garso pakyla į orą ir išnyksta dangaus tolybėse. Kartais jie prašo ūkininkų atsigerti vandens, su malonumu geria pieną…

Žvaigždės šokis

1983 m. balandžio 3 d., 23 vai. 30 min. Maskvos srityje šalia Schadnevo geležinkelio stoties esančioje Lunevo sanatorijoje besigydanti studentė Nataša Mažina stovėjo prie lango ir grožėjosi dangumi. Viena ryški žvaigždė pajudėjo iš vietos ir ėmė blaškytis erdvėje. Mažina pakvietė pažiūrėti kambario draugę, bet ši, paspoksojusi vos minutę, pasakė, kad nieko įdomaus čia nėra, ir nuėjo gulti.

Neužilgo Mažina išvydo, kaip „šokinėjančios žvaigždės“ plote dangaus skliautas ėmė tarsi plėstis, jame atsirado stačiakampis rusvai juodas koridorius. Kiekviena stačiakampio kraštinė viršijo penkis regimo mėnulio skersmenis. „Koridoriaus“ apačia buvo plokščia, ir ji tįso į tolimą gelmę. Toje gelmėje atsirado sokčiojantys taškeliai, kurie akyse virto vis didėjančio, tarsi artėjančio „kosmonauto“figūra. O šalia šokinėjusi žvaigždė pavirto į ryškų „žibintą“.

„Kosmonautas“,pasak Mažiuos, buvo visiškai arti jos, tačiau jo veido įžiūrėti ji negalėjo, nes jis staigiai nusigrįžo ir ėmė tolti, kol dingo „tunelyje“, o pats „tunelis“ užsivėrė. Reginys truko ne ilgiau kaip tris-keturias minutes.
Tačiau „žvaigždė“ savo šokį dar tęsė. Ji dar beveik pusvalandį tai priartėdavo, trumpam vėl atverdama „tunelį“, tai nutoldavo, kol pagaliau visiškai dingo.

Kitą rytą kai Mažina papasakojo draugei apie keistąjį regėjimą., ši tik pasišaipė nenorėdama pripažinti net to, kad ir ji regėjusi šokinėjančią žvaigždę“. Kai šiuo įvykiu susidomėję tyrinėtojai ėmė Mažinos primygtinai klausinėti ar kosmonautas nebandė su ja kalbėtis, po ilgų dvejonių ji pagaliau prisipažino, kad jie iš tiesų kalbėjosi, kad „kosmonautas“ net kelis kartus ją kvietė keliauti į kosmosą. Nataša atsisakiusi, nes išsigandusi…

Kosmonauto veidas danguje

1969 m. kovą Halmečio gyvenvietėje netoli Vorkutos (Rusija) septintą ryto moteris skubėjo į darbą. Štai jos pasakojimas.

„Dangus buvo giedras. Kažkodėl mano dėmesys nukrypo į Didžiuosius Grįžulo Ratus. Po apatine kampine „kaušo“ žvaigžde išvydau mirksinčią dar vieną žvaigždutę, tarsi kruopelytę. Aš ėjau ir ramiai visa tai stebėjau. Nuo namų iki darbo — dvylika minučių kelio. Netikėtai ta mirksinti kruopelytė ėmė spindėti skaisčiau ir taip sparčiai augti tiesiog akyse jog užgniaužė kvapą. Atrodė, kad žvaigždė skrieja tiesiai į mane. Galvoje ėmė karštligiškai blaškytis klausimai: „Kas tai? Kometa? Raketa?“

Kol taip galvojau žvaigždė tapo panaši į apvalų akvariumą, didesnį už mėnulio pilnatį, o spalva to „ mėnulio “— kaip įkaitintos geležies. Išsigandau, panorau bėgti. Greta buvo trijų aukštų namas, tačiau eiti prie jo kažkodėl pabūgau.

Man pasirodė, kad jeigu tas rutulys nukris ant namo, šis užgrius mane. Todėl sustojau ir nejudėdama stebėjau rutulį. Iš jo ėmė sklisti ryškus švytėjimas. Po to bauginanti šviesa pradėjo silpti. Rutulio kraštai visai nublanko, nors kontūrus regėjau. Išblukusiame rutulio viduje aiškiai mačiau kažką judant. Ir staiga išvydau veidą. Beveik visas rutulys virto kosmonauto veidu su šalmu… Regiu, kad kosmonautas žiūri į mane ir šypsosi…

Aš viską puikiai regėjau ir blaiviai vertinau. Baimė jau buvo kiek nuslūgusi. Vis dėlto pagalvojau: „Ne, čia ne kas kita, kaip vizija, man tik taip rodosi…“ Tuo metu išgirdau mergaitės balsą: „Mama, mamyt. Na, pažiūrėk  Dėdė kosmonautas danguje!“ Apsidairiau, žiūriu — mano bendradarbė Valentina Ivanovna su dukra beeinanti. Valentina atsiliepia: „Eime greičiau, aš vėluoju“ Tada ir supratau kad ir Valentinos dukrelė Marina išvydo kosmonautą. Taigi mano regėjimas – ne fantazijos.

O tuo metu rutulys ėmė blankti, tolti Uralo kalnų link, kosmonauto mažėjantį veidą išvydau profiliu. Vėliau paaiškėjo, kad nuskrendantį rutulį matė nemažai trečiosios pamainos šachtininkų. Jie visi tą rutulį matė tada, kai jis sparčiai artėjo, o jo šviesa tapo nebepakenčiama… “.

„Baba Jaga“ už lango

1979 m. spalio 18 d. Rusijoje, Maskvos srities Suchiničių geležinkelio stotyje keli vyriškiai išvydo tolumoje keistą šviesulį, o kai jis priartėjo, šie net išsižiojo iš nuostabos. Tai buvo ne šviesulys, o… padange plaukiantis laivas, apdengtas skaidriu nupjauto kūgio formos kupolu. Po kupolu stovėjo kelios į žmones panašios būtybės (viena gerokai aukštesnė už kitas). Jos žvalgėsi žemyn. Panaši informacija rusų ufologus pasiekė ir iš Rusijos europinės dalies šiaurės.

Visai netikėtus regėjimus maždaug 1979-1980 metais patyrė daugiabučiame name gyvenanti maskviečių šeimą.
Senyva penktame aukšte esančio buto šeimininkė vakare prie lango lygino skalbinius. Jos vyras ilsėjosi gretimame kambaryje, suaugusi duktė irgi buvo namie.

Vakaras buvo apniukęs, todėl kai moteris pakėlė galvą nuo skalbinių, pažvelgė pro langą ir išvydo gana žemai spindinčią žvaigždę, ji nustebo. Pamaniusi, jog čia kažkas įdomaus, pasikvietė vyrą ir dukrą. Reginys išties buvo vertas dėmesio. „Žvaigždė“ vis didėjo, įgavo disko formą ir artėjo milžinišku greičiu. Išsigandę buto šeimininkai atšoko nuo lango — atrodė, kad diskas trenksis į sieną. Ir staiga, kai diskas jau visai užgožė vaizdą, jis virto… baisiu moters veidu. Plaukai išsidraikę, skruostai įkritę, piktos ir blizgančios akys, dideli kalenantys dantys… Ilgi „babos Jagos“ (t.y., raganos rusų folklore) nagai ėmė barbenti į lango stiklą.

Šeimininkų siaubui nebuvo ribų. Moteris su dukra, būdamos labai religingos, puolė ant kelių ir pradėjo skubiai žegnotis. Tai, matyt,padėjo, nes„baba Jaga“atšoko nuo lango, jos ryškūs bruožai ėmė blankti, ji vėl virto disku, kuris, toldamas mažėjo, o tolumoje jau atrodė kaip švytintis rutulys ir galiausiai išnyko.

Tikrovė ar sapnas?

1978 m. gruodį R. Tuajeva, gyvenanti Ordžonikidzėje (Rusija, Šiaurės Kaukazas), kiekvieną rytą, prieš patekant saulei, vienoje ir toje pačioje dangaus vietoje ėmė regėti ryškų ugningą rutulį, kuris „kabodavo“ nejudėdamas bet neretai ir judėdavo tai artėdama, tai nutoldamas. Iš rutulio sklisdavo spinduliai. Ilgiau stebint, rutulys tiesiog alyse virsdavo kryžiumi, šis — „humanoidu o pastarasis — „lėkšte“ kuri bematant nuskrisdavo.

1943 m. liepos pradžioje vidury dienos netoli Gurjevo miesto (Rusija) keliolika žmonių danguje išvydo švytėjimą, kuris tarsi šiuolaikinėje neoninėje reklamoje ištįso ir virto… švytinčiais rašmenimis. Tokių senovišką kirilicų suprasti buvo sunku tačiau kai kurie įstengė įskaityti jog Rusija nugalės“.

Keista istorija mus pasiekė iš Ukrainos, Lvovo apylinkių.

1987 m. gegužės 17 d. vidurdienį virš netoli Lvovo esančios unitų bažnyčios bokšto užsižiebė švytintis stulpas. Jį regėjo šimtai, jei ne tūkstančiai žmonių, todėl neužilgo ėmė plūsti maldininkų minios. Švytintis stulpas viskuo priminė meteorologijoje ir fizikoje gerai žinomą tam tikrą elektros iškrovos atmosferoje rūšį, žmonių vadonamą Šv.
Elmo ugnimis. Atmosferoje susikaupus dideliems krūviams ir susidarius tam tikroms sąlygoms, iškrova gali įvykti ne linijinio žaibo pavidalu, o elektros krūviams tarsi sruvenant pakilusių aukštyn smailių objektų (laivų stiebų, stulpų, bokštų ir t.t.) link. Šio „sruvenimo“ metu oras yra jonizuojamas ir švyti. Tad ir Lvovo atveju nieko nuostabaus tarsi nebūtų.

Tačiau stebėtina., kad šiuo atveju „Šv. Elmo ugnys“ buvo regimos labai ilgai, vos ne mėnesį (nors ir su pertraukomis). O dar nuostabiau., kad nemažai žmonių tame švytinčiame stulpe regėjo… Dievo Motiną Mariją. Įdomu ir tai, jog vieni žmonės ją regėjo su kūdikiu rankose, kiti — be. Dar daugiau žmonių matė tik švytintį ore stulpą ir daugiau nieko, tad stebėjosi kitų regėjimais. O nemaža buvo ir tokių, kurie net šviečiančio stulpo nematė, nors šalia esantys ir jį, ir Šv.Mariją regėjo kuo puikiausiai.

Beje, šis liudijimų prieštaringumas tuometiniams ateistams leido Lvovo įvykį paneigti kaip išmislą, religinių fanatikų fantazijas…

Saulius Kanišauskas. NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė, papildyta apiemistika.lt informacija.

Komentuok su Facebook paskyra: