NSO dirižabliai

Mintis, jog kosmose gali egzistuoti ir kitų gyvybei tinkančių planetų, tapo vos ne visuotinai pripažinta, nors konkrečių įrodymų, kad taip gali būti, iki šiol nėra. Kaip ten bebūtų, mokslininkai jau senokai modeliuoja žemiškos civilizacijos evoliucijos kelius ir juos ekstrapoliuoja į kosmosą, kalba bent apie trijų tipų galimas kosmines civilizacijas, apie galimus žemiškos ir nežemiškų civilizacijų kontaktus (fantastikos romanuose ir kine neverta net minėti – čia žmonės jau seniai su nežemiškoms civilizacijomis arba bičiuliaujasi, arba kariauja).

Mokslininkai modeliuoja, skaičiuoja ir… filosofuoja, o štai ufologai vieningai tvirtina, jog nežemiškų civilizacijų atstovai su kosminiais aparatais, žmonių vadinamais NSO, Žemėje lankosi jau seniai. MUFON organizacija pranešė, kad iki 1988 metų pasaulyje užfiksuota daugiau kaip 3000 pranešimų, liudijančių, jog iš nusileidusių NSO išlipdavo įvairaus pavidalo keistos būtybės. Jos dažniausiai vadinamos humanoidais, t.y., ne žmonėmis, panašiomis į žmogų būtybėmis. Dažnai žodis „humanoidas“ maišomas su panašiu žodžiu „hominidas“ – pastaruoju paprastai vadinami „sniego žmonės“. Ne mažiau paplitęs žodis „ufonautai“, t.y., būtybės iš UFO (NSO).

„Dirižablių“ pilotai

Nors NSO problematika rimčiau susidomėta po 1947 metų Keneto Arnoldo skrydžio, tačiau neužilgo ufologai aptiko, jog apie NSO rašyta net Egipto papirusuose, viduramžių miestų kronikose, XIX a. laikraščiuose. Paaiškėjo, kad ypač galinga NSO banga buvo užplūdusi JAV maždaug 1896-1897 metais. Tiesa, daugelis NSO tuo metu buvo regimi dirižablių pavidalu, nors pirmąjį dirižablį grafas Cepelinas išbandė tik 1900 metų birželio 2 dieną, o ir tas nuskrido vos tris su puse mylios. Taigi „dirižablius“ žmonės išvydo bent trejais metais anksčiau, nei jie buvo pagaminti… Ir jau tada iš tų „dirižablių“ išlipdavo žmonės ar į žmones panašios būtybės.

JAV, Arkanzaso valstijos laikraštis „Kassavaitinis pasaulis“ („Weekly world“) 1897m. gegužės 8 d. išspausdino šerifo padėjėjo iš Grenlendo apylinkės Dž. Maklemoro bei vietos policininko Dž. Samterio parodymus teisme.

„1897 m. gegužės 6 d. naktį aukštai danguje išvydome ryškią šviesą. Ji išnyko staigiai, kaip ir pasirodė, todėl didesnio dėmesio neatkreipėme, juolab kad persekiojome nusikaltėlius. Nušuoliavę apie 5 mylias, vėl išvydome šviesą, tik kur kas žemiau. Nulipome nuo arklių ir žiūrėjome, kol ji neišnyko už gretimos kalvos. Tada nujojome prie tos kalvos.

Staiga arkliai sustojo, ir maždaug už šimto jardų išvydome du žmones su žibintais. Suvokę situacijos rimtumą, atstatėme šautuvus ir surikome: „Kas jūs tokie? Ką čia taip vėlai veikiate?“ Prie mūsų priėjo žmogus su ilga barzda ir pasakė, kad jis ir du jo jauni draugai — mergina ir vaikinas — keliauja po šalį dirižabliu. Sužinojęs, kas mes tokie, jis nurimo. Tada mes išvydome laivo siluetą. Jo ilgis buvo apie 60 pėdų, forma — cigaro, jis priminė dirižablius, kurių piešinius regėjome laikraščiuose. Naktis buvo tamsi, lijo… Barzdočius pasiūlė lipti į dirižablį – esą jis gali mus nuskraidinti ten, kur dar nelyja. Mes paklausėme, kodėl tai įsijungia, tai išsijungia ryški sviesa. Mums paaiškino, kad taupo energiją. Kadangi skubėjome, dirižablį ir tuos žmones palikome, o kai maždaug po 40 minučių grįžome, ten jau nieko nebuvo“.

1897 m. balandžio 22 d. Džoną Berklį 11 val pažadino šuns lojimas. Išėjęs į lauką, Berklis išvydo netoliese skrendančią ovalo formos mašiną su sparnais. Ji skleidė labai ryškią šviesą.

Keistoji mašina, skridusi maždaug 5 metrų aukštyje, ėmė sukti ratus ir nusileido ganykloje. Berklis stvėrė šautuvą ir nudrožė pažiūrėti, kas vyksta. Kai iki objekto liko apie 30 metrų, jį pasitiko į žmogų panaši būtybė, kuri paprašė atsargiau elgtis su šautuvu.

„Kas jūs?“—paklausė Berklis. „Mano vardas jums nieko nesakys. Jei norite, vadinkite mane Smitu“, — atsakė nepažįstamasis ir paprašė seimininko atnešti mašininės alyvos, porą dildžių bei vario sulfato. Jis padavė Berkliui dešimt dolerių ir kategoriškai užprotestavo, kai šis užsimanė apžiūrėti keistąją mašiną. Tačiau pažadėjo, kad jeigu atneš reikalingus daiktus, tai ateityje atsidėkosiąs — paims Berklį į tolimą kelionę.

Berklis vario sulfato nerado, atnešė tik dildės ir alyvą. Pasiteiravo, iš kur misteris Smitas atskridęs.„Iš niekur, — išgirdo atsakymą. — Bet poryt turiu būti Graikijoje“. Pasiremontavęs Smitas įsėdo į mašiną, kuri švilpdama šovė į orą ir išnyko.

Para anksčiau, t.y., 1897 m. balandžio 21 d. buvęs JAV senatorius Haris (pavardė neskelbiama) pabudo pirmą valandą nakties. Jį pažadino neįprasti garsai. Prišokęs prie lango, senatorius išvydo „dirižablį“, kuris iš lėto leidosi šalia jo vilos Arkanzaso valstijoje. Neiškentęs senatorius išėjo į lauką, o ten pasišnekėjo su „dirižablio“ ekipažu — pagyvenusiu vyru ir jauna mergina.

„Tas pagyvenęs džentelmenas, — pasakojo senatorius, — turėjo juosmenį siekiančią juodą šilkinę barzdą, jo juodos akys buvo veriančios“. Juodabarzdis senatoriui papasakojo, kad jo dėdė atrado būdą valdyti gravitaciją, bet nespėjęs atradimu pasinaudoti, mirė. Juodabarzdis tik po 15 metų perprato jo atradimo esmę ir štai dabar naktimis bando pirmąjį skraidantį aparatą, su kuriuo neužilgo ruošiasi skristi į Marsą.

1897 m. balandžio 17 d. Čikagos parke du žaidę berniukai medžio viršūnėje pamatė rudu popieriumi apvyniotą paketą. Vienas berniūkštis įsiropštė į medį ir tą paketą paėmė. Jį išvynioję, vaikai rado kartono dėžutę su pusryčių liekanomis ir vizitine kortele. Joje buvo parašyta: „Numesta iš Saragotos dirižablio, penktadienis 1897 m. balandžio 16 d.  Vizitinė kortelė buvo nepaprastai puošni. Popierius — aukščiausios kokybės, o nupiešta emblema — berniukas su sparnais — paauksuota.

Beveik visos šios JAV laikraščiuose aprašytos istorijos amžininkams atrodė prasimanymai arba mistifikacijos. Daug kam atrodė labai keista, kad prabangi vizitinė kortelė, atrasta medžio viršūnėje, buvo kartu su pietų likučiais. Tačiau toks „pokštas“ buvo ne vienintelis. Iš „dirižablio“, praskridusio virš Mičigano apylinkės, buvo išmestas beveik pusmečio senumo Kanados laikraštis, kuris atrodė tarsi ką tik iš spaustuvės. Iš to paties „dirižablio“ iškrito ir pusiau nuskustos bulvės bei stiklo ir krištolo šukės…

1896-1897 m. JAV regėti „dirižablių pilotai“ niekuo nesiskyrė nuo žmonių. Tiesa, tarp jų nemažai buvo „japonų“ arba „kinų“, t.y., žmonių su aiškiai rytietiškais veido bruožais. Žmonės dažnai minėdavo, kad „dirižablių pilotai“ yra barzdočiai, kad jie liudininkus tikindavę, jog „dirižabliai“ yra eksperimentiniai skraidantys aparatai, o neužilgo skraidys kur kas tobulesni.

Saulius Kanišauskas. NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė

Komentuok su Facebook paskyra: