Ar Marsas iš visų vietų kosmose galėjo būti vienintelė potenciali planeta, susijusi su gyvybės užsimezgimu Žemėje?
Tai iš tiesų yra itin intriguojanti mintis, kurią iškėlė astrobiologai. Jie itin rimtai pradėjo svarstyti tokios idėjos galimybę, todėl pastaruoju metu itin daug dėmesio skyrė Saulės sistemos ankstyvajai stadijai ir besiklosčiusioms sąlygoms.
Kaip rašoma astrobiologijos žurnale, kurį cituoja Space.com, tiek Žemė, tiek Marsas ankstyvose savo gyvavimo stadijose patyrė intensyvius asteroidų bombardavimus, kurie galėjo nulemti ir gyvybės „atnešimą“ į vieną iš šių planetų.
Tokių bombardavimų metu gyvybė galėjo būti išmušta iš vienos planetos ir perduota kitai. Planetas nagrinėjanti mokslininkė Nathalie Cabrol TED pranešimo metu teigė, kad „mes galėtume rasti mūsų pačių kilmės užuomazgų pačiose netikėčiausiose vietose, o Marsas būtent ir galėtų būti tokia vieta“.
N. Cabrol ilgą laiką studijavo gyvenimo ekstremaliose situacijose atvejus Žemėje ir tikėjosi, jog šios mokslinės studijos gali padėti pasistūmėti į priekį nežemiškos kilmės gyvybės paieškoms Raudonojoje planetoje.
„Mes galime nukeliauti į Marsą ir pabandyti surasti mūsų pačių pėdsakų. Marsas gali slėpti šią paslaptį, – kalbėjo mokslininkė. – Būtent todėl Marsas mums yra toks ypatingas.“
Apsimėtymas akmenimis
Marso planeta skrieja maždaug per 225 milijonus kilometrų nuo Žemės ir yra daug mažesnis už mūsų planetą. Didžiojo asteroidų ir kitų kosminių kūnų bombardavimo metu, maždaug prieš 3,8–4 milijardus metų, Marso ir Žemės planetoms teko susidurti su minėtaisiais bombardavimais, kurie galėjo tuo pačiu aprūpinti ir mūsų planetą vandeniu.
Būtent tokių bombardavimų metu Marsas ir Žemė buvo stipriai susijusios dėl vykstančių procesų. Kaip teigė N. Cabrol, „Žemės ir Marsas nuolatos mėtydavo akmenis vienas į kitą labai ilgą laiką“.
Taigi peršasi išvada, kad, jeigu vienoje iš minimų dviejų planetų jau buvo užsimezgusi gyvybė, neatmetama tikimybė, jog „apsimėtymų“ metu viena planeta galėjo pasidalyti savo „gyvybės sėklomis“ su kita planeta.
Tokį reiškinį mokslininkai apibendrintai vadina panspermija. Tačiau ramybės neduoda tai, kad, jei iš Žemės gyvybė buvo nugabenta į Marsą, pastaroji planeta turėjo tą gyvybę tinkamai priimti, t. y. joje turėjo būti palankios sąlygos gyvybei egzistuoti.
Šiandien Raudonoji planeta nyki ir nevaisinga, primenanti pačias atšiauriausias Žemės dykumas. Dėl savo itin plono atmosferos sluoksnio ir bevandenio paviršiaus bet kokia gyvybės forma šiomis dienomis sunkiai išgyventų. Tačiau praeityje, kai kosminiai akmenys skraidė aplinkui ir bombardavo Raudonąją planetą, joje gyvenimo sąlygos galėjo būti daug palankesnės.
„Tuo metu, kai užsimezgė gyvybė Žemėje, Marsas tebeturėjo vandenyną, taip pat vulkanus, ežerus ir deltas“, – pasakojo N. Cabrol. Tačiau Raudonoji planeta ganėtinai greitai prarado visą savo gyvybingumą. Dėl to ypač prisidėjo kosminė spinduliuotė ir ultravioletinė šviesa, kuri prasiskverbė dėl Marso atmosferos plyšių.
Tai sukėlė vandens pasišalinimą iš Raudonosios planetos paviršiaus (didžioji jo dauguma pateko į atvirą kosmosą). „Todėl šiandien nėra tikimybės aptikti gyvybę Marso paviršiuje, tačiau ji vis dar gali slėptis po žeme“, – reziumavo N. Cabrol.
Laiko mašina
Norint suprasti, kas nutiko gyvybei, kai planetoje sąlygos jai vystytis tapo nepalankios, reikia sugrįžti į tolimą Marso praeitį. Todėl šiandien N. Cabrol remiasi Žemės planeta kaip laiko mašina, keliaudama į regionus, kurie panašūs į Raudonosios planetos praeitį.
„Aš naudoju Žemės planetą, kad galėčiau nukeliauti į itin ekstremaliomis sąlygomis pasižyminčias vietoves, kurios yra itin panašios į Marso sąlygas tuo metu, kai keitėsi klimatas“, – kalbėjo N. Cabrol. Būtent viena iš tokių vietovių yra Andų viršukalnės Čilėje, kur apstu vulkaninės kilmės ežerų.
Pasitelkę specialią nardymo įrangą N. Cabrol ir kiti mokslininkai pasinėrė į vieno iš ežerų gelmes ir nustatė, kad jis knibždėte knibžda gyvybės. Tokie tyrimų rezultatai nuteikia ypač optimistiškai ir leidžia tikėtis, kad galbūt vieną dieną dėl Žemės ir Marso panašumų pagaliau pavyks aptikti ir nežemiškos gyvybės formą Raudonojoje planetoje.
Alfa.lt
Taip pat skaitykite
2013 metų astronominių reiškinių kalendorius
Stounhendžas
12 neįtikėtinų signalų iš kosmoso
Dingo netoli Žemės turėjęs praskrieti 270 m skersmens asteroidas
Kosmologas mano aptikęs paralelinės visatos pėdsakų
NASA ruošiasi gaudyti asteroidą
Saulės sistema galėjo turėti mistinę penktą planetą
JAV mokslininkai tikina, kad Marse teka sūrus vanduo
Į Saulės sistemą atskrieja mįslingas objektas iš Orto debesies
Jupiteris
As stebiuosi kaip mokslininkai turi tiek laiko siame amziuje tokiom, sakyciau, 70 metu senumo teorijom. Teorija niekuo daugiau nenuejo nuo Ziulio Verno nuotykiu knygos. Kaip apie tai, kad mes nezinom ar marse nera atmosferos ir planeta visai ne raudona. Kaip ja piesia. Kaip apie tai kad gyvybe Marse buvo pirmiau nei Zemej? Kaip apie tai kad pradines salygas pakeistumem atvirksciai. Mes ne ieskom uzsimezganciu priesistoriniu amebu, bet auksto issivystymo civilizacijos? Nesuprantu kodel mum piesiama ta arogantiska mintis kad mes vieni saules sistemoj? Visatoj? Ir gyvybe yra tokia reta. Esu visiskai isitikines kad marse buvo o gal ki siolei yra ta civilizacija. Beje as kaip sitam taip ir kituose panasaus pobudzio straipsniuose pasiilgstu to „beprotisko vandens ieskojimo“…. Kita karta tai daveda iki tokios beprotybes kaip sukelimo sprogimu (keliu kilotonu) Menulyje. Na turi buti ten vandens. Klausimas – kodel savo „Apolonu nepaklause“ 2009 metais. Butinai sprokdyt reikejo? Sake duomenis reiks dar istirti. Kas tiki kad juos tiria? Rado griuvesius. Sunaikino. Kadangi Kinija, po to Indija taip pat domisi dalykais. Bet ne , brangieji, vandens klausimas nei menulyje nei marse neissprestas. Kai isspres pasakys kur ta rupuze gyvybe. 🙂 . Velgi, kodel tiriami dalykai, kuriuos galima tiesiog pas JPL (Jet Propultion Laboratory) bendradarbius paklausti. Tai jie tau ir nuotrauku parodys. Kartu su tom kur ledo rasta. As cia vis girdziu kad mokslininkai pergyvena, kad kai marsa uzstos saule tai jie vargsai netures kaip gauti nuotrauku ir tyrimo rezultatu. Be to aktuali problema, kadangi roveriai sneka per palydovus, kur ta informacija issaugoti? Belieka speti, kiek ir kokios informacijos zmonija nezino. As sekiau „Curiosity“ filmukus, kol ten atseit kazkas ne sugedo… Aisku besidominciu zmoniu tarpe is karto atsirado teoriju apie „gedima“. Ir aisku po to kaip pataise filmukai baigesi. Suprantu Amerikiecius, tai ju mokslo nuopelnas. Kaip sakoma, ko cia kisates. Pasidarykit raketa ir paziurekit, tiesa palaukit, mes bomba susprokdinsim pries tai. Nesuprantu tik vienojei zinai kad zemeje mokslininkai „nuvaziuoja“ su savo teorijom, pasakyk. Taciau tylet labiau apsimoka. Velgi. As dariau magnetizmo tyrinejimo darbeli. Spekit kas pirmas dalykas mane sustabde – pinigai. As savanoris ir atlyginimo sau nemoku. Medziagos. Taigi kai grupe mokslininku tiria metus laiko kazkokia teorija, tai kainuoja bent kelis milijonus. Klausimas ar tai ka mokslininkai is tikru tyrinejo bus pasakyta? Gerai – tai paslaptis, bet jei apie ta raso, gali bent kiek siuolaikinio kvapo prideti. Kad zemej Marso“akmenu“ yra – zmones jau 50 metu atgal zinojo.