Labai seniai Jėzui Kristui pavyko pamaitinti nemažą būrį alkanų žmonių, nors jis turėjo vos 5 paplotėlius. Sukurtas stebukias – maisto atsiradimas iš niekus – apstulbino žmones. Neneigiant dieviško šio įvykio prado, šiandien tvirtai galima pasakyti, kad tai nėra vienintelis atvejis, kai daiktai atsiranda tiesiog iš oro. Kitas dalykas, kad kartais tie daiktais atsiranda nepriklausomai nuo žmogaus norų ir ne visada tie daiktai, kurie reikalingi.
Išmokti vien savo valios ir noro jėga iš nieko sukurti kažką – tai pats įtikinamiausias būdas parodyti stebukladario magišką galią ir užtikrinti jo valdžią aplinkiniams. Norėdami pasiekti tokį efektą, daugelis „stebukladarių“ sugalvodavo gudrių triukų, kurie vėliau buvo įtraukti į kvapą gniaužiančius cirko numerius. Tačiau netgi patys geriausi numeriai, pavyzdžiui, nepamirštami Gudinio pasirodymai, vis tik buvo fokusai, kuriems atlikti reikėjo ne tik didelio meistriškumo, bet ir daugybės rekvizitų.
Istorija žino atvejų, kai fokusų, jei tai iš tiesų buvo fokusai, paslaptys taip ir nebuvo atskleistos. Dauguma šių atvejų susiję su tuo laikotarpiu,
kai buvo ypač padidėjęs susidomėjimas spiritizmu ir mediumais, t.y. maždaug nuo 1850-ųjų iki 1904-ųjų metų. Keletas mediumų sėkmingai demonstruodavo savo sugebėjimus iš oro ištraukti įvairius daiktus. Ponia Agnesė Gupi savo pasirodymuose materializuodavo gėles ir daržoves. Kaip teigia Alfredas Raselas Volesas, vienas iš žymiausių Viktorijos epochos biologų, jai pavykdavo tiesiog apiberti žmones gėlėmis. Mokslininkas pats dalyvavo ponios Gupi seanse, kuriame tiesiog iš oro atsirado 15 chrizantemų ir 4 tulpės.
Australas Čarlzas Beilis labiau mėgo dirbti su gyvais organizmais. Jis linksminosi, „sukurdamas“ smulkius graužikus ir roplius. Ypač sėkmingais atvejais mediumas savo žiūrovams galėdavo parodyti metro ilgio gyvatę ar net nedidelį ryklį.
Džozefo Hertco, išeivio iš Anglijos, garsiausias numeris buvo nuolatinis daiktų traukimas iš skrybėlės – dėžutės su cigarais, saldainiai, narveliai su paukščiais, lemputės ir netgi stiklinės su vandeniu. Prieš šio numerio atlikimą „stebuklingą“ kepurę pasiskolindavo iš kurio nors žiūrovo. Pasirodymo pabaigoje visa scena būdavo nuklota iš niekur paimtais daiktais. Reikia sutikti, kad tai daro kur kas didesnį įspūdį, nei iliuzionistas, iš skrybėlės ištraukiantis vienintelį triušį. Visus šiuos daiktus Hertcas po pasirodymo išdalindavo žiūrovams arba išparduodavo už juokingą sumą.
Nevaldoma gamyba
Aprašyti pavyzdžiai parodo tikslingą mediumo sugebėjimų panaudojimą. Tačiau tyrinėtojams dažniau tenka turėti reikalą su spontaniška daiktų materializacija, kai mediumas negali kontroliuoti šio proceso. Jau ne vienerius metus gydytojai nepaliauja stebėtis Sarita Bista iš Nepalo. Šios merginos organizmas gali sukurti tikrą stiklą: reguliariai iš po odos smilkinių srityje išlenda net kelių cm ilgio stiklo šukės. Gydytojus neramina tai, kad prieš pasirodant stiklui, Sarita netenka sąmonės. Nepaprastą pacientę bando gydyti, tačiau kol kas nėra jokių rezultatų – medikai pirmą kartą susidūrė su tokia problema. Ši liga net neturi pavadinimo, o Nepalo gydytojai kalba apie kažkokią nežinomą kaktos odos patologiją, dėl kurios merginos organizmas gamina stiklą.
Panašų atvejį aprašė amerikiečių psichiatras ir parapsichologas Bertoldas Švarcas, Dartmuro Medicinos mokyklos auklėtinis. Nuo 1984-ųjų metų jis užfiksavo 132 atvejus, kai ant vienos pacientės kūno atsirasdavo metalo dalelės. Indėnė Ketė iš Tenesio valstijos transo būklėje sugeba materializuoti metalinę foliją ant savo kūno. Seansų metu daktaras Švarcas ne kartą matė, kaip viršutinė Ketės kūno dalis pasidengdavo „auksinėmis“ apnašomis. Tiesa, vėliau atlikta laboratorinė analizė parodė, kad tai visiškai ne auksas, o lydinys, kurio 80% sudaro varis ir 20% cinkas. Taigi, Ketė iš savo sugebėjimų negavo didelės materialinės naudos. Be to, tai atsitinka ne kiekvieną dieną, o tik tada, kai moteriai tenka stipriai susijaudinti.
Akivaizdu, bet neįrodoma
Daugelis specialistų jau seniai sieja tokius ir panašius anomalius reiškinius su padidėjusiu emociniu aktyvumu. Tai liečia ir poltergeisto fenomeną, kuris kartais labais primena savaiminę materializaciją. Kaip materializacijos objektas šiuo atveju gali būti vandens ar kitų skysčių srovelės, tekančios tiesiog iš sienų, bei įvairūs kieti daiktai, krentantys tiesiog iš oro. Netgi savaiminį užsidegimą galima priskirti šių anomalių reiškinių kategorijai, nes ugnis – tai ypatinga medžiagos būsena, o tai reiškia, kad ji irgi materiali.
Apie šiuos ir kitus reiškinius karštai ginčijamasi jau labai seniai, įtikinamiems įrodymams dažnai neužtenka protingai atliktų vaizdžių eksperimentų. XX amžiaus 8-o dešimtmečio pabaigoje parapsichologas Viljamas Koksas sukūrė specialų prietaisą, kurį pavadino mini-laboratorija. Į stiklinę dėžę, panašią į apverstą akvariumą, sudedami įvairūs smulkūs daiktai – sagos, rutuliukai, žiedai, popierius ir rašymo reikmenys. Dėžė su visu turiniu užantspauduojama ir paliekama, tik visą parą vykdomas filmavimas vaizdo kameromis. Mediumai ir ekstrasensai savo minties jėga perstumdo daiktus dėžėje, ant popieriaus atsiranda užrašai, sveiki žiedai susijungia tarpusavyje ir sudaro grandinę, vieni daiktai išnyksta iš dėžės, o kiti joje atsiranda nežinia iš kur. Visi šie paslaptingi reiškiniai yra filmuojami. Tačiau tokiu būdu atskleisti materializacijos paslaptį nepavyko – nepakanka kino juostos jautrumo, kad būtų užfiksuotos visos šio proceso stadijos.
Nežiūrint į visapusiškus tikrinimus, išvengti kaltinimų šarlatanizmu taip pat nepavyko – bandant pakartoti eksperimentą buvo gauti ne tokie puikūs rezultatai. Ar tai reiškia, kad mokslininkai kol kas negali įvertinti ir paaiškinti visų faktorių – bandymo vykdymo vietos ir laiko ypatybių arba dalyvių ekstrasensorinių sugebėjimų lygio? O gal visa tai yra paprasčiausiai fokusai ir jokios savaiminės materializacijos nėra? Greičiausiai, mūsų sąmonė kol kas paprasčiausiai nepasiruošusi priimti to, ko mes negalime paaiškinti šiuo metu mums žinomomis teorijomis.
Skeptikai visada ironiškai žiūrėjo į tikinčius žmones, ar jie tikėtų Dievu, ar Santa Klausu, ar savaimine daiktų materializacija. Kartais tik visiškas bejėgiškumas prieš gyvenimiškas aplinkybes priversdavo žmones pakeisti savo nuomonę ir atsisukti veidu į stebuklus. Nėra jokio skirtumo, kaip vadinamos tos jėgos – dieviškuoju praregėjimu ar vidinės energijos transformacija. Žymiai svarbiau suvokti reiškinio esmę ir šias žinias panaudoti visos žmonijos labui.
Šaltinis Mįslės ir Faktai