Kaip atsirado visata?

Prieš 70 metų amerikiečių astronomas Edvinas Hablas pastebėjo, kad galaktikos randasi raudonojoje spalvų spektro dalyje. Tai pagal „Doplerio efektą“ reiškė, kad jos tolsta viena nuo kitos. Tolimesnių galaktikų spalva „raudonesnė“, nei esančių arčiau. Tai rodo, kad tolimosios galaktikos tolsta mažesniu greičiu. Didžiulių masių išsiskaidymo paveikslas labai priminė sprogimo paveikslą. Tada ir buvo sukurta Didžiojo sprogimo teorija.

Pagal mokslininkų atliktus skaičiavimus, tai įvyko maždaug prieš 13,7 milijardų metų. Prieš pat sprogimą Visata tilpo į „tašką“, kurio dydis buvo 10 cm pakelta -33 laipsniu. Dabartinės Visatos ilgis, kurį paskaičiavo astronomai, yra 156 milijardai šviesmečių. Palyginimui galima pasakyti, kad „taško“ dydis tiek kartų mažesnis už protoną (vandenilio atomo branduolį), kiek kartų pats protonas mažesnis už Mėnulį.

Medžiaga „taške“ buvo ypač aukštos temperatūros. Tai reiškia, kad sprogimo metu atsirado labai daug šviesos kvantų. Žinoma, su laiku viskas atvėsta, o kvantai išsiskirsto atsiradusioje erdvėje, tačiau Didžiojo sprogimo atgarsiai turėjo išlikti iki mūsų dienų. Pirmą kartą sprogimo faktas buvo patvirtintas 1964-ais metais, kai amerikiečių radioastronomai R.Vilsonas ir A.Penziasas aptiko reliktinį elektromagnetinį spinduliavimą, kurio temperatūra buvo apie 3° pagal Kelvino skalę (-270° C). Šis atradimas, netikėtas netgi patiems mokslininkams, buvo priskirtas Didžiajam sprogimui.

Iš palaipsniui į visas puses besiplečiančio ypač karšto subatominių dalelių debesies pradėjo susidaryti atomai, medžiagos, planetos, žvaigždės, galaktikos, o galiausiai atsirado gyvybė. Visata ir toliau plečiasi. Mokslininkai negali pasakyti, kiek laiko tai truks. Gali būti, kad kada nors ji pasieks savo ribą.

Yra ir kita teorija apie Visatos atsiradimą. Pagal ją, visa, kas gyva, tame tarpe ir žmogus, atsirado dėl kažkokio protingo Kūrėjo atlikto veiksmo. Šio Kūrėjo esmė žmogaus protui yra nesuvokiama. Materialistai juokiasi iš šios teorijos, tačiau apie ją negalima nutylėti, nes vienokiu ar kitokiu būdu ja tiki pusė žmonijos.

Racionalizmo šalininkai, aiškindami Visatos ir žmonijos atsiradimą iš mechaninių pozicijų, traktuodami Visatą kaip materijos, kurios vystymasis paremtas objektyviais gamtos dėsniais, produktą, dažniausiai neigia nefizikinius faktorius. Ypač, kai kalbama apie kažkokio Visuotinio ar Kosminio proto egzistavimą, nes tai yra „nemoksliška“. Mokslišku galima laikyti tik tai, ką galima aprašyti formulėmis. Tačiau čia ir slypi problema, nes nė vienas Visatos atsiradimo scenarijus, kurį siūlo Didžiojo sprogimo šalininkai, negali būti aprašytas matematinėmis ar fizinėmis lygtimis.

Pirminė Visatos būsena – begalinio mažumo „taškas“ su begaliniu tankiu ir begaline aukšta temperatūra – yra už matematinės logikos ribų ir negali būti aprašytas formulėmis. Todėl apie tai nieko tikslaus negalima pasakyti, taip pat negalima pateikti jokių skaičiavimų. Ši Visatos būsena mokslininkų tarpe imta vadinti „fenomenu“.

Didžiojo sprogimo teorija leido atsakyti į daug klausimų, susijusių su kosmologija, tačiau tuo pačiu iškėlė daugybę naujų klausimų. Tokie klausimai yra: kas buvo iki Didžiojo sprogimo? Kodėl taške Visata įkaito iki neįsivaizduojamos temperatūros? Kodėl Visata, būdama visiškai vienalytė, po sprogimo į įvairias puses išsisklaidė labai netolygiai?

Tačiau pagrindinis klausimas yra „fenomenas“. Nėra žinoma, iš kur jis atsirado, kaip susidarė. Mokslo populiarinimo leidiniuose „fenomeno“ tema dažniausiai iš viso nutylima, o specializuotuose moksliniuose leidiniuose apie jį rašomą kaip apie dalyką, negalimą moksliniu požiūriu. Visame pasaulyje garsus mokslininkas Kembridžo universiteto profesorius Stivenas Havkingas ir Keiptauno universiteto matematikos profesorius Džordžas Elis savo knygoje „Ilga erdvės ir laiko struktūros skalė“ tiesiogiai taip ir sako: „Mūsų pasiekti rezultatai patvirtina koncepciją, kad Visata atsirado prieš baigtinį metų skaičių. Tačiau atraminis Visatos atsiradimo Didžiojo sprogimo metu teorijos punktas – taip vadinamas „fenomenas“ – yra už žinomų fizikos dėsnių ribų“.

Reikia atsiminti tai, kad „fenomeno“ problema – tai tik dalis žymiai didesnės problemos. Ši problema yra Visatos pradinės būsenos šaltinio problema. Kitais žodžiais sakant – jei iš pradžių Visata buvo suspausta į tašką, kas ją pavertė į tokią būseną?

Visata „pulsuoja“?

Kai kurie mokslininkai, norėdami apeiti „fenomeno“ problemą, siūlo kitas hipotezes. Viena iš tokių hipotezių – pulsuojančios Visatos teorija. Pagal šią teoriją, Visata begalę kartų tai susitraukia į tašką, tai vėl išsiplečia iki kažkokių ribų. Tokia Visata neturi nei pradžios, nei pabaigos, egzistuoja tik išsiplėtimo – susitraukimo ciklai. Šios hipotezės autoriai tvirtina, kad Visata egzistavo visada ir taip eliminuoja klausimą apie „pasaulio pradžia“.

Tačiau iki šiol niekas nesugebėjo bent kiek suprantamai paaiškinti pulsacijos mechanizmo. Kas ją sukelia? Kaip ji vyksta? Nobelio premijos laureatas fizikas Stivenas Vainbergas savo knygoje „Pirmosios trys minutės“ įrodinėja, kad kiekvieno pulsacijos ciklo metu Visatoje neišvengiamai turi padidėti santykis tarp fotonų ir nukleonų, o tai slopina naujas pulsacijas. Vainbergas daro išvadą, kad Visatos pulsacijų kiekis yra baigtinis skaičius, t.y. kažkuriuo momentu pulsacijos turi liautis. Galima daryti išvadą, kad „pulsuojanti Visata“ turi pabaigą, o tuo pačiu turi turėti ir pradžią.

Dar viena Visatos atsiradimo teorija paremta „baltosiomis skylėmis“, kurios iš savęs tarsi „išspjauna“ ištisas galaktikas.

Taip pat reikia paminėti gana įdomią „laiko ir erdvės tunelių“ (kitur dar vadinamų „kosmoso kanalais“) teoriją. Pirmą kartą apie šią teoriją užsiminė amerikiečių fizikas teoretikas Džonas Vileris 1962-ais metais išleistoje knygoje „Geometrodinamika“, kurioje buvo suformuluotos tarpgalaktinių ypač greitų kelionių galimybės. Kai kurios „kosminių kanalų“ koncepcijos versijos numato, kad šiais „kanalais“ galima keliauti į praeitį ir ateitį, taip pat į kitas visatas ir matavimus.

Nesuvokiamas Kūrėjo sumanymas

Tuo pačiu metu moksliniuose darbuose vis dažniau galima aptikti tiesioginį ar netiesioginį pripažinimą, kad egzistuoja antgamtinės jėgos, kurių mokslas negali paaiškinti. Vis daugėja mokslininkų, tarp kurių yra žinomų matematikų ir fizikų teoretikų, kurie neatmeta galimybės, jog egzistuoja kažkoks Demiurgas arba Aukščiausias Protas.

Vienas iš šių mokslininkų – fizikas ir matematikas, mokslų daktaras O.Tupicynas. Jis matematiškai įrodinėja, kad Visatą, o kartu su ja ir žmogų, sukūrė kur kas galingesnis nei žmogaus Protas. Mokslininkas teigia: „Neginčijama tai, kad gyvenimas, tame tarpe ir protingas — tai visada tvarkingai vykstantis procesas. Gyvybės pagrindą sudaro tvarka, dėsnių sistema, kuri aprašo materijos judėjimą. Mirtis – tai netvarka, chaosas ir, kaip pasekmė, materijos suirimas.

Be išorinio poveikio, kuris yra tikslingas ir sukurtas Proto, nėra įmanoma jokia tvarka. Be šio poveikio iš karto prasideda griuvimo procesas, kuris reiškia mirtį. To nesuvokus, o tai reiškia, nepripažinus Kūrėjo idėjos, mokslas niekada negalės sužinoti pradinės priežasties, dėl kurios atsirado Visata, kurią sudarė promaterija. Ir ši Visata atsirado dėl griežtai tvarkingų procesų arba, kaip juos vadina fizika, fundamentinių dėsnių. Fundamentinių – tai reiškia pagrindinių ir nekintančių, be kurių pasaulio egzistavimas būtų neįmanomas“.

Pagal mokslininkų požiūrį, pradiniame Visatos „taške“ nebuvo nei erdvės, nei laiko. Jie atsirado tik Didžiojo sprogimo metu. Iki šio sprogimo buvo tik mažytis taškelis, kuris egzistavo, tiksliau pasakius, nežinia kur. Šiame „taške“, kuris nežinia kaip buvo sudarytas, jau buvo sukurtas visas mūsų pasaulis su jo fundamentiniais dėsniais ir konstantomis, būsimosiomis žvaigždėmis ir planetomis, gyvybe ir žmogumi.

Gali būti, kad „taškas“ Kūrėjo žinioje buvo kitame, paraleliniame pasaulyje. Iš štai Kūrėjas paleido veikti naujos Visatos sukūrimo mechanizmą. Gali būti, kad Kūrėjui iš viso neegzistuoja nei erdvė, nei laikas. Jis gali vienu metu aprėpti visus įvykius nuo pat pasaulio pradžios iki pabaigos. Jis žino viską, kas buvo ir kas dar bus mūsų Visatoje, kurią sukūrė mums nesuprantamu tikslu.

Tiems žmonėms, kurie laikosi ateistinių pažiūrų, sunku įtraukti Kūrėją į savo pasaulėžiūrą, todėl ir tenka tikėti Visatos „pulsacija“, „kosminiais kanalais“ ir „baltosiomis skylėmis“.

Šaltinis: Mįslės ir faktai

Komentuok su Facebook paskyra: