Mėnulio miestai

1822-ųjų metų vasarą Miuncheno universiteto astronomijos profesorius Francas fon Paulą Gruituisenas (Franz von Paulą Gruithuisen) (1774-1852) paskelbė, kad šalia šrioterio kraterio aptiko „miesto“ griuvėsius. Šis darinys Mėnulyje priminė voro tinklo fragmentą ir buvo sudarytas iš žemų tiesių pylimų, einančių 45 laipsnių kampu ir tarpusavyje sujungtų pertvaromis. Tinklo gale buvo „citadelės griuvėsiai“. Įvairiais skaičiavimais, bendras „gruituiseno miesto“ plotas sudarė apie 15 ha.

Mėnuliečių citadelė

Po to, kai Gruituisenas paskelbė apie savo Mėnulio „miestą“, tarp astronomų iš karto kilo audringa polemika dėl šio nepaprasto paviršinio derinio kilmės. Selenologai pasiskirstė į dvi grupes. Didesnioji grupė teigė, kad šis darinys Mėnulyje yra natūralios kilmės, o nedaugelis Gruituiseno pasekėjų – dirbtinės. Praėjo jau beveik du amžiai, tačiau diskusija vis nenurimsta.

Mėnulio dienos viduryje, kai Saulė aukščiausiai pakilusi virš horizonto, tampa matoma paslaptinga poromis išsidėsčiusių šviesių dėmių, iš dviejų pusių juosiančių tamsią išlenktą juostą, grandinė. Į vakarus ir rytus nuo „miesto“ matomi keisti trikampiai „laukai“ su vos pastebimomis juostomis.

Nežiūrint į nepaprastą „miesto griuvėsių“ ir apylinkių struktūrą, profesionalūs selenologai laikosi požiūrio, kad šis Mėnulio reljefo darinys yra natūralios kilmės. Toks vietovės vaizdas galėjo susidaryti sudėtingu daugiapakopiu reljefu tekant ir stingstant lavai. Tam tikrą vaidmenį galėjo suvaidinti kalvotos kliūtys, kurios sukėlė tam tikru kampu išsiskiriančia lavos bangas. Praktiškai tokį patį vaizdą galima pamatyti tekančio skysčio paviršiuje, pavyzdžiui, upėje.

„Gruituiseno miestas“ išsidėstęs Karščio įlankos pakraštyje, iš kurios kažkada tekėjo lava, sprendžiant pagal sustingusių bangų keteras. Galvojant, kad „miesto“ pylimai susidarė dėl lavos srautų, tampa suprantamas ir geometriškai taisyklingas pylimų išsidėstymas.

Aistros dėl Menulio „miesto“ taip įsisiūbavo, kad buvo sukurti įvairūs erdviniai laboratoriniai modeliai, panaudojant vašką ir parafiną, imituojančius išsilydžiusią lavą. Tiksliu Mėnulio paviršiaus maketu buvo pilami vaško ir parafino mišinių srautai, o po to buvo analizuojamas sustingęs reljefas. Šie bandymai leido suprasti, kaip lava, tekėdama aplink gamtines kliūtis, galėjo sukurti nepaprastą Mėnulio „miesto“ landšaftą, įskaitant spindulius ir pertvaras tarp jų.

Suprantama, nei tiesioginiai mūsų planetos palydovo stebėjimai, nei įvairūs modeliavimai ufologų neįtikino, kad „Gruituiseno miesto griuvėsiai“ yra natūralios kilmės. Gali būti, kad galutinį tašką šiame beveik dviejų amžių trukmės ginče galėtų padaryti ekspedicija į Mėnulį, pasiųsta į keistojo fenomeno, primenančio dirbtinių statinių griuvėsius, sritį.

Nakties šviesulio paslaptys

Pirmiausia yra keliama versija, kad Mėnulis yra planetinis kosminis aparatas. Šio kosminio laivo atskridimas susijęs su eile biologinių katastrofų Žemės istorijoje, vertinant jas kaip „kryptingus gamtinius kataklizmus“, siekiant padėti į istorijos areną įžengti homo sapiens.

Iš kur galėjo atkeliauti mūsų naktinis šviesulys, kas ir kokiu tikslųjį sukūrė, kodėl „prišvartavo“ būtent prie mūsų planetos? Kas galėjo atsitikti selenitų ekipažui? O gal nepaprastas planetinis kosminis laivas yra savotiškas kosminis kapinynas, kurį aptarnauja daugybė kiborgų?

Einant laikui hipotezė, kad Mėnulis yra planetinis kosminis laivas, buvo papildoma vis naujomis detalėmis. Iš ufologų atliktų tyrinėjimų žinome, kad „kosminis planetinis laivas turi būti labai tvirta metalinė konstrukcija. Tikėtinas jo sienelių storis – 20-25 km“. Labai didelis dėmesys skiriamas ypatingai mūsų palydovo išorei: „Laivo kūrėjai, siekdami apsaugoti kosminį laivą nuo didelių šilumos nuostolių, jo paviršių padengė specialiu šilumą saugančiu tepalu. Jo storis – keli kilometrai. Būtent šiame sluoksnyje meteoritai sukūrė daugybę kraterių, o didesnių kosminių kūnų smūgiai – Mėnulio jūras, kurios pakartotinai buvo užpildytos šilumą sulaikančia mase“.

Ufologai neliko nepastebėję ir laivo-planetos struktūros: „Mėnulio viduje po metaliniu korpusu turi egzistuoti gana didelė tuščia erdvė, kuri skirta mechanizmams, valdantiems kosminio laivo judėjimą ir atliekantiems jo remontą, įrenginiai išorės stebėjimui, kai kurios konstrukcijos, jungiančios šarvuotas apsaugines plokštes paviršiuje su vidiniais Mėnulio sektoriais. Gali būti, kad 70-80% Mėnulio masės, esančios už „aptarnavimo juostos“, ir yra taip vadinamas „naudingas krovinys“. Spėliojimai apie jo turinį ir paskirtį išeina už proto ribų“

Buvo manoma, kad šilumos izoliacinis Mėnulio sluoksnis yra labai svarbus šio kosminio laivo gyvenime, todėl mėnuliečiai negalėjo ramiai stebėti, kaip sutikti meteoritai nuo korpuso nuplėšia didžiulius metalinės dangos gabalus….

Po tokių smūgių į pažeistas vietas gana greitai buvo nutiesiami „vamzdynai“, einantys nuo „mechanizmų“, esančių „aptarnavimo zonoje“. Šie mechanizmai gamino miltelių pavidalo masę, kuri buvo iškeliama į apnuogintą Mėnulio paviršių ir jį padengdavo. Suprantama, kad šie „milteliai“ negalėjo lygiu sluoksniu padengti visas „jūras“. Tačiau Mėnulio kūrėjai numatė išeitį ir iš šios padėties – Mėnulio paviršiaus svyravimus, kurie leisdavo milteliams sudaryti savotišką „verdantį sluoksnį“. Po to milteliai imdavo „tekėti“ kaip skystis ir beveik idealiu sluoksniu užpildydavo visus Mėnulio paviršiaus nelygumus, taip sudarydami šimtus kilometrų besidriekiančias Mėnulio jūras.

Labai retas elementas

Po svaiginančių ufologų fantazijų atrodo, kad bet kuris Mėnulio miestų paminėjimas turi sukelti skeptišką reakciją ir kreivą šypsnį. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Egzistuoja ne vienas rimtas mokslinis projektas, tiriantis galimybę Mėnulio resursus panaudoti Žemės problemų sprendimui. Pradžioje kalbama apie ilgalaikes mokslines bazes, po to – apie pačius tikriausius Mėnulio miestus, o galiausiai – apie ambicingus planus pakeisti mūsų natūralaus palydovo klimatines sąlygas taip, kad jos tiktų žemės gyventojams ir augalams.

Tiksliai žinoma, kad Mėnulyje nėra labai svarbių iškasamų energijos šaltinių – naftos, dujų ir anglies. Greičiausiai, nėra tenai ir daug geležies rūdos turinčių klodų. Tačiau netgi skurdžios vietinių žaliavų atsargos – geležis, aliuminis ir titanas – yra labai svarbios vietinei pramonei vystyti, pavyzdžiui, kosminių laivų statykloms ir energijos gaminimui. Be to, Mėnulio dirvos viršutiniame sluoksnyje, kurį daugiausia sudaro mineralas regolitas, aptinkamas retas Žemėje elementas helis-3. Šis izotopas gali tapti ateities branduolinės energetikos žaliava, kuri padės aprūpinti energija ne tik Mėnulio, bet ir Žemės gyventojus.

Panaudojant helį-3 nesusidaro ilgai išliekančių radioaktyviųjų atliekų, todėl jų laidojimo problema, tokia aštri, eksploatuojant reaktorius, kuriuose vyksta sunkiųjų branduolių skilimas, atkrenta.

Gyvenama bazė

Termobranduolinės energijos panaudojimas yra ateities klausimas, o rytojaus Mėnulio miestus elektros energija aprūpins įprastiniai atominiai reaktoriai ir didžiulės saulės baterijos.

Pirmųjų Mėnulio miesto gyventojų daugumą sudarys mokslininkai, energetikai ir kosminių laivų ekipažai.
Be viso kito, mūsų palydovas turi tapti starto aikštele artimoms ir tolimoms kosminėms misijoms, o dar tolimesnėje ateityje – ir skrydžiams į kitas žvaigždes.

Mėnulio gamyklos būtinais resursais aprūpins dideles kosmines stotis, skriejančias aukštomis orbitomis aplink Žemę, kuriose ir bus vykdoma pramoninė kosminė gamyba. Galima tvirtai pasakyti, kad pačiu svarbiausiu dalyku Mėnulio įsisavinime taps nuolat veikiančios gyvenamos bazės įkūrimas. Labai svarbu tai, kad kai kuriose Mėnulio uolienose yra anomaliai didelis vandens kiekis ir netgi yra iš vandens susidariusio ledo klodų požymiai. Taip pat sukurti techniniai sprendimai išgauti kvėpavimui reikalingą deguonį.

Mėnulis, turėdamas tokį egzotišką landšaftą, neabejotinai taps kosminio turizmo Meka, o tai savo ruožtu gali pritraukti didžiules lėšas įvairioms mokslinėms-gamybinėms programos vystyti. Tolimoje ateityje Mėnulis taps didžiausiu tranzitiniu punktu, per kurį Saulės sistemoje keliaus kroviniai ir žmonės.

Praeis ne vienas šimtmetis, Žemė turės jaunesnį brolį su savo atmosfera, augalija ir tikromis jūromis. O šiuose naujosios kosminės ekspansijos centro miestuose gyvens tikrieji selenitai – palikuonys žemiečių, surizikavusių persikelti į savo protėvių gimtosios planetos palydovą…

Šaltinis Mįslės ir Faktai

Komentuok su Facebook paskyra: