1930-iais metais 15-metė amerikietė Marija kartu sus savo tėvais iškeliavo pailsėti pas giminaičius į Meksikos Ciuaua valstiją. Giminaičiai gyveno 160 km į pietvakarius nuo Ciuaua miesto nuostabiame Vario kanjone, kuris savo dydžiu ir gyliu lenkia netgi garsųjį Didįjį kanjoną, esantį šalia esančioje JAV Arizonos valstijoje. Po džiaugsmingo susitikimo giminaičiai iš karo jaunąją senjoritą perspėjo jos nesilankyti netoli kaimo esančiuose urvuose ir apleistose šachtose – anot vietinių gyventojų, ten gyveno piktosios dvasios. Suprantama, mergaitė praleido pro ausis šiuos perspėjimus ir pasielgė priešingai.

Vario kanjonas Meksikoje
Marijai labai patiko tyrinėti kaimo apylinkes. Vieną dieną ji aptiko seną kasyklą, panašią į ilgą tunelį. Jame mergaitė aptiko ant nugaros gulintį moters skeletą. Šalia buvo supiltas nedidelis kauburėlis, iš kurio matėsi išlindusi deformuota ir sudžiuvusi maža ranka, įsikibusi į rastojo skeleto petį. Amerikietė išsklaidė kauburėlį ir po juo aptiko vaiko liekanas su ypač keista kaukole. Ji nusprendė atkurti abu skeletus, kaulus sudėjo į didelį krepšį, kurį pasiėmė atseit uogoms miške rinkti, parnešė į savo giminaičių namus ir paslėpė tolimame sodo kampe.
Po dviejų dienų kaimelį užklupo didžiulė audra. Liūtis sukėlė potvynį. Kitą dieną ryte Marija krepšį rado apverstą. Vandens srautai nuplukdė daugumą kaulų. Pavyko surasti tik nedaug jų, tame tarpe – ir abi kaukoles.
Savo radinius Marija parsivežė namo į EI Paso miestą Teksaso valstijoje. Keista vaiko kaukolė, nepaprastai plati, su plokščiu viršugalviu ir mažomis akiduobėmis jai atrodė kaip kažkokio žmogiškojo išsigimimo produktas. Mergina abi kaukoles sudėjo į kartoninę dėžutę ir daug metų laikė kaip suvenyrus, primenančius apie nuostabią kelionę pas giminaičius į Meksiką. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje Marija, pajutusi artėjantį gyvenimo saulėlydį, dėžutę atidavė savo artimam draugui, išprašiusi padažo saugoti relikviją. Jis dėžutę padėjo į lentyną savo garaže, kur ji pragulėjo 5 metus.
Galiausiai naujasis kaukolių iš Vario kanjono savininkas apie jas papasakojo savo bičiuliams sutuoktiniams Jangams, kurie turėjo biologinį išsilavinimą ir domėjosi ufologija, sniego žmogaus paieškomis ir kitais netradiciniais tyrimais. Atidžiai apžiūrėjęs abi kaukoles, Rėjus Jangas pasakė: „Štai ši kaukolė -žmogaus. O ši… Ji labai keista ir tikrai galėjo priklausyti ateiviui“. Jo žmona Melani, kuriai teko dirbti medicinos sesele ir fizioterapeute, irgi suabejojo, kad vaikiška kaukolė – tipiškų žmogaus apsigimimų produktas. Sutuoktiniai Jangai nusprendė kreiptis pagalbos į specialistą.
1997-ais metais JAV leidykla „Adam press“ išleido knygą pavadinimu „Visos mūsų žinios – neteisingos. Pirmoji knyga: žmogaus kilmė“. Jos autorius -Loidas Pėjus (Lloyd Pye), rašytojas ir sniego žmogaus tyrinėtojas – knygoje pateikia įdomius argumentus, turinčius pagrįsti jo hipotezę apie evoliuciją, kuri visiškai skyrėsi tiek nuo Darvino teorijos, tiek su dieviškosios žmogaus atsiradimo teorijos šalininkų požiūrio. Ši knyga sukėlė didelį susidomėjimą, Loidas Pėjus tapo žinomu žmogumi Amerikoje.
1999-ų m. vasario mėnesį Rėjus Jangas paskambino rašytojui ir pasakė, kad nori jam kai ką parodyti. Paskirtą valandą pas Pėjų atvyko sutuoktiniai Jangai, nešini kartonine dėžute. Jie iš jos išėmė du paketus, išvyniojo juos ir tylėdami ant stalo padėjo dvejas kaukoles. Viena jų aiškiai buvo žmogaus ir nesukėlė didelio Loido Pėjaus susidomėjimo, o štai antroji… Rašytojas ją apžiūrinėjo išpūstomis akimis, jausdamas, kad jį apima didžiulis susijaudinimas. Pėjus prisimena: „Kaukolė buvo nedidelė, keistos formos, neįprastomis akiduobėmis. Aš ją laikiau savo rankose, žiūrėjau į akiduobes ir jutau, kad prisiliečiau prie kažko nežemiško“. Rėjus ir Melani paklausė, ką jis galvoja apie šias kaukoles ir ką, jo manymu, reikia su jomis daryti? Rašytojas atsakė, kad viena iš kaukolių gali būti nežemiškos kilmės, nors ir panaši į žmogaus, šią kaukolę būtina kruopščiai ištirti. Tada lankytojai pasiūlė Pėjui priimti abi kaukoles kaip dovaną ir pasirūpinti visų tyrimų organizavimu. Rašytojas su džiugesiu ir dėkingumu priėmė šią dovaną.
Medicininiu požiūriu kaukolė, kuria Loidas Pėjus sėkmingai pavadino „Žvaigždžių vaiku“, galėjo priklausyti vaikui, kuris sirgo ne viena liga: brachicefalija, hidrocefalija, Kruzono sindromu ir, gal būt, anoftalmija. Pėjus, nežiūrint į tai, kad buvo linkęs į alternatyvias hipotezes, iš pradžių laikėsi būtent tokio požiūrio. Paaiškinsim, kad brachicefalijos terminu vadinamas reiškinys, kai kaukolės pločio ir ilgio santykis didesnis kaip 80%, trumpagalvystė. Hidrocefalija (dar vadinama galvos smegenų vandenė) – tai galvos apimties padidėjimas dėl per didelio kaukolės ertmėje susikaupusio skysčio kiekio. Kruzono sindromas -. Būdingas ankstyvas dviejų siūlių suaugimas, proptozė (akių išvirtimas), hipertelo-rizmas (platus tarpas tarp akiduobių), žvairumas, regos nervo atrofija. Gali būti katarakta, melsva odena, regos nervo hipoplazija (nepilnas išsivystymas), glaukoma, aniridija (rainelės nebuvimas). Taip pat nustatomas atsikišęs žandikaulis, veido hipoplazija, gomurio anomalijos, plokščia galvos forma. Anoftalmija (beakystė) – vienos arba abiejų akių obuolių nebuvimas.
Pėjaus sukurto projekto „Žvaigždžių vaikas“ metu abi kaukolės buvo ištirtos radioaktyviais anglies izotopais ir nustatytas jų amžius. Moters kaukolė buvo ištirta 1999 metais Riversaido universitete Kalifornijoje, o vaiko kaukolė – 2004 metais Majamyje. Abu tyrimai parodė kaukolių amžių – 900 metų su galima 40 metų paklaida. Stomatologas vaiko amžių apibūdino kaip 4,5-5 metai. Matavimai parodė, kad vaiko kaukolėje buvusių smegenų apimtis sudarė 1600 kub.cm, o kai suaugusio žmogaus vidurkis yra apie 1400 kub.cm. Žvaigždžių vaiko kaukolė pasižymi tuo, kad kaktos srityje nėra kaulinės plokštės. Vankuverio BOLD laboratorijoje atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad moteris ir vaikas nebuvo jokie giminaičiai.
Žvaigždžių vaiko kaukolės kaulų storis 2-3 kartus mažesnis, nei įprastai būna pas žmones. Tačiau tuo pačiu metu kaulai nepaprastai tvirti ir ilgaamžiai, savo struktūra primenantys dantų emalį. Po mikroskopu buvo matyti, kad kauluose esantys pluoštai tarpusavyje persipynę tarsi armatūra betone – to niekada nebuvo pastebėta žmogaus kauluose. Reikia pasakyti, kad pats pluoštų buvimas yra neįprastas. Pastaruoju metu medikai bando išsiaiškinti apie Morgellons ligą, kai minkštuosiuose audiniuose aptinkama pluoštinių struktūrų – pusiau skaidrių ir pastebimų paprasta akimi. Šie pluoštai sudaryti iš didelio tankio polietileno ir, gali būti, į organizmą patenka su maisto priedais. Beje, pirmą kartą Morgellons ligos požymiai buvo aprašyti XVII-ame amžiuje. Žvaigždžių vaiko pluoštai nepermatomi, be specialios aparatūros jų negalima pastebėti – jie matomi tik specialaus elektroninio skenuojančio mikroskopo pagalba. Sergančiųjų Morgellons liga kaulai ir sąnariai yra gana deformuoti ir trapūs, o paslaptingosios kaukolės kaulai labai tvirti.
Sergant hidrofeliacija, kaukolės kaulai taip pat būna plonesni, nei paprastai, tačiau tada jie būna silpni ir trapūs. 2004-ais m. daktaro Tedo Robinsono vadovaujamos komandos atlikti tyrimai įtikinamai parodė, kad Žvaigždžių vaiko kaukolės anomalija visiškai nesusijusi su hidrofeliacija. Įdomu tai, kad savo ataskaitose daktaras Robinsonas kaukolę vadino „panašia į žmogaus“ arba „labai keista žmogaus kaukole“.
2003-iais metais buvo atlikta abiejų kaukolių DNR branduolių ir mitochondrijos analizė. Rezultatai mokslininkus tikrai nustebino: Žvaigždžių vaiko mama buvo visiškai normali indėnė, o štai tėvas pasirodė ne visai žmogiškas arba visiškai ne žmogiškos prigimties. 2010-ais metais buvo atlikta pakartotinė analizė dar pažangesne įranga, kuri patvirtino, kad didelė Žvaigždžių vaiko genomo dalis neturi analogų Žemėje, nors ir pažymėtas, pvz., pirmosios chromosomos visiškas sutapimas su žmogaus chromosoma. Taigi, keistosios kaukolės turėtojo tėvas visiškai galėjo būti mutantas ar net ateivis iš kosmoso.
pataisykit truputį straipsnį, nes vietoje žodžio „pažado“, parašyta „padažo“. :D:D:D:D:D:D:D:D:D
gal ten neateivis o koks miskinis buvo 😀