1931 m. Iringų šeima, gyvenanti savo ūkyje Dalbyje, Mano saloje, pradėjo girdėti keistus, iš namo ir sienų sklindančius garsus. Džeimsas Iringas, jo žmona Margaretė ir dukra Voiri buvo įsitikinę, kad jų namuose apsigyveno kažkoks didelis žvėris. Jo keliamas triukšmas buvo labai didelis; krito lėkštės, judėjo ant sienų kabantys paveikslai. Po kurio laiko nematomas žvėris ėmė šnypšti ir cypti. Neapsikentęs Džeimsas Irvingas ėmė mėgdžioti tuos garsus. Jo nuostabai, paslaptingasis padaras pradėjo garsus atkartoti.
Irvingas nusprendė išmokyti padarą tarti keletą žodžių. Po kelių savaičių šis jau puikiai kalbėjo. Jis pasisakė esąs mangusta, vardu Džefas, gimusi 1852 m. birželio 7 d. Delyje, Indijoje. Džefas atsisakė pasirodyti Irvingams ir užsirekomendavo kaip tikras storžievis. Tik Irvingams pagrasinus, kad paliks jį, jis aprimo. Ilgainiui šeimos nariai susidraugavo su mangusta taip, kad ji leisdavosi paglostoma per plyšį sienoje.
Istorijai apie Džefą pasklidus, į salą iš žemyno atvyko žurnalistų, tačiau šis fenomenas jiems nepadarė įspūdžio. Jie buvo įsitikinę, kad keistus garsus iš tikrųjų skleidžia Voiri. 1937 m. Irvingai pardavė savo ūkį. Manyta, kad Džefą jie pasiėmė kartu su savimi, tačiau 1947-aisiais naujasis šeimininkas pranešė, kad prie namų nušovė keistą, į mangustą panašų padarą.
Mangustos buvimas Mano saloje nėra toks jau keistas dalykas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. 1912 m. vienas ūkininkas atsivežė keliolika mangustų, kad šios išnaikintų jo žemėje prisiveisusius kiškius. Tačiau mūsų laikų mokslininkai įsitikinę, kad jeigu Džefas iš tiesų egzistavo, tai jis turėjo būti bildukas. Vis dėlto vienas dalykas vertas dėmesio: pasak senos Indijoje žinomos legendos, per tam tikrą laiką ir tinkamai mokoma mangusta gali išmokti kalbėti.
Krw tai nusisneka, ble su siena kalbasi ir dar ja glosto…
man šita istorija kažkur girdėta…