Raitėlis be galvos

Ki­ta mis­tiš­ka is­to­ri­ja su­si­ju­si su Pa­raž­nių dva­ru, ku­rio, de­ja, jau nė griu­vė­sių nė­ra iš­li­kę. Šis dva­ras bu­vęs ke­liau­jant iš Ky­bar­tų į Ku­dir­kos Nau­mies­tį, pra­va­žia­vus Vil­ku­pius, kir­tus Šir­vin­tos upę, į de­ši­nę ve­dan­čiu kai­mo ke­le­liu. Prie ke­le­lio kai­rė­je pu­sė­je stūk­so se­nas ap­dau­žy­tas obe­lis­kas su ap­tru­pė­ju­sia vos įskai­to­ma da­ta – 1887 m. De­ši­nė­je žo­ly­nuo­se – bu­vu­sio gra­žaus dva­ro dyk­vie­tė. Se­no­vę me­na tik su­dir­žę sto­rų me­džių uok­sai, už­pel­kė­ję tven­ki­niai, ku­riuo­se, sa­ko­ma, vie­nuo­liai au­gi­nę žu­vis.

„Pa­sa­ko­ja­ma, kad se­no­vė­je šio­se apy­lin­kė­se tris dva­rus val­dę bro­liai Leng­vi­nai, vi­si vien­gun­giai, – po­ri­na A. Ži­lins­kas. – Pa­raž­nių dva­ri­nin­kas dar gy­vas bū­da­mas dva­ro lau­kų pa­kraš­ty­je prie se­no miš­ko kal­ve­lė­je įsi­ren­gė ka­pa­vie­tę-mau­zo­lie­jų. Ke­tur­kam­pe mū­ro tvo­re­le su bokš­te­liais įreng­to­je aikš­te­lė­je iš­mū­ri­jo lai­do­ji­mo rū­sį. Po­nas, ma­tyt, bu­vo keis­tuo­lis, nes, pa­sak se­no­lių, kar­tą iš baž­ny­čios par­si­ne­šė šven­tą Ko­mu­ni­ją ir ją pa­slė­pė klo­ji­me po šie­nu. Se­no­vė­je ti­kė­ta, kad Ko­mu­ni­jos iš­nie­ki­ni­mas yra mir­ti­na nuo­dė­mė, o to­kio nu­si­dė­jė­lio kū­no, jam mi­rus, že­mė ne­pri­ima. Ti­kė­ta, kad sie­lą nu­ra­min­ti ir kū­ną pa­lai­do­ti ga­li­ma tik ta­da, kai ve­lio­niui, iš­im­tam iš ka­po, nu­ker­ta­ma gal­va ir Ko­mu­ni­ja įde­da­ma į bur­ną…“ Anot le­gen­dos, Pa­raž­nių dva­ro sa­vi­nin­kas Leng­vi­nas bu­vęs itin šykš­tus žmo­gus, nors tur­tų ir su­skai­čiuo­ti ne­ga­lė­jęs – tiek jų tu­rė­jęs. Be to, tie tur­tai ne šiaip sau at­si­ra­dę – vel­niui po­nas, ma­tyt, sa­vo sie­lą už­ra­šęs bu­vo, kad šis jam vi­so­kio že­miš­ko­jo ge­ro ne­gai­lė­jęs. Sa­ko­ma, Leng­vi­nas mėg­da­vęs daž­nai į Ka­ra­liau­čių va­žiuo­ti, o šio­se ke­lio­nė­se jį ne­la­ba­sis ly­dė­da­vęs…

Kai at­ėjo Leng­vi­nui lai­kas at­si­svei­kin­ti su šiuo pa­sau­liu, dva­ri­nin­kas bu­vo pa­lai­do­tas pa­miš­kės mau­zo­lie­ju­je. Nors vi­sos apy­lin­kės žmo­nės, ly­dė­da­mi po­ną į pas­ku­ti­nę ke­lio­nę, lin­kė­jo jam am­ži­nos ra­my­bės, po iš­kil­min­gų lai­do­tu­vių ra­my­bės ne­tu­rė­jo ne tik ve­lio­nis po­nas, bet ir Pa­raž­nių gy­ven­to­jai.

Pra­si­dė­jo to­kie da­ly­kai, apie ku­riuos kai­mie­čiai nė bai­siau­siuo­se sa­vo sap­nuo­se ne­bu­vo sap­na­vę. Nak­čiai su­gul­džius pa­sau­lį po­il­sio, ne­ra­mi po­no vė­lė kel­da­vo­si iš ka­po ir ka­rie­ta, kin­ky­ta pra­ga­ro ar­kliais, bai­siu grei­čiu lėk­da­vo per kai­mus, už­suk­da­ma vos ne į kiek­vie­ną kie­mą. De­mo­niš­kas triukš­mas nak­ties ra­my­bę vers­da­vo šiur­pu­lin­ga or­gi­ja, o žmo­nės, pa­ža­din­ti iš mie­go, jau ir ne­už­mig­da­vo, mal­do­mis lauk­da­mi ry­to. Mi­ru­sia­jam po­nui ne­už­tek­da­vo pra­ga­ro ar­klių. Va­sa­rą po vi­dur­nak­čio mir­ti­ną nuo­dė­mę pa­da­ręs dva­ri­nin­kas kel­da­vo­si iš ka­po ir ei­da­vo į kai­mie­čių tvar­tus ar ga­nyk­las. Ten jis ieš­ko­da­vo šy­vų (bal­tų) žir­gų. Iš­si­ve­dęs juos į pie­vas jo­di­nė­da­vo iki sau­lės pa­te­kė­ji­mo. Ry­tais iš­si­gan­dę kai­mie­čiai ras­da­vę šla­pius nu­va­ry­tus ar­klius.

Žmo­nėms iš siau­bo jau ne­bu­vo kas da­ry­ti, kol vie­nas ži­la­gal­vis se­no­lis pa­siū­lė iš­ei­tį: at­kas­ti ka­pą ir nu­kirs­ti po­nui gal­vą. Taip žmo­nės ir pa­da­rė: at­ka­sė ka­pą, nu­kir­to la­vo­no gal­vą ir pa­dė­jo prie pe­ties, ti­kė­da­mie­si pa­ga­liau su­lauk­ti ra­my­bės. De­ja… Bu­vo dar blo­giau: po­nas vis tiek kil­da­vo iš ka­po, už­si­dė­da­vo gal­vą ant pe­čių ir vėl jo­di­nė­da­vo kai­mie­čių ar­kliais. Žmo­nės ra­do iš­ei­tį: nu­spren­dė dar kar­tą at­kas­ti ka­pą ir nu­kirs­tą gal­vą pa­dė­jo tarp ko­jų – kad mi­ręs po­nas jos ne­pa­siek­tų, o ka­pa­vie­tę už­ver­tė ak­me­ni­mis ir kam­puo­se pa­sta­tė ke­tu­ris kry­žius. Vai­duok­lio pa­si­jo­di­nė­ji­mai bai­gė­si. Žmo­nės pa­sa­ko­jo, kad nuo to lai­ko tik vie­nin­te­lę – Jo­ni­nių – nak­tį kar­tais lau­kuo­se ma­ty­da­vę su­šmė­žuo­jant rai­te­lį be gal­vos. Sa­ko­ma, kad trum­piau­sią me­tų nak­tį dar ir da­bar šio­se apy­lin­kė­se jis šmės­te­li, bet jau ne­si­šlais­to po ga­nyk­las, ieš­ko­da­mas bal­tų ar­klių… Be­je, vi­sai ne­se­niai po­nas pa­klai­di­no du me­džio­to­jus, ku­rie nie­kaip ne­ga­lė­jo nak­tį iš­ei­ti iš miš­ko: kur tik ei­da­vę, vis prie mau­zo­lie­jaus griu­vė­sių at­si­dur­da­vę…

keturkaimis.eu

Atsiuntė: Laurynas

Komentuok su Facebook paskyra: