Alchemija – mokslas ar magija?

Pagal padavimus, alchemikai alavą ir šviną paversdavo auksu. Jie žinojo filosofinio akmens, kuris pasižymėjo tiesiog stebuklingomis savybėmis, paslaptį. Visa tai prieštarauja šiuolaikiniams mokslui, o mokslininkai alchemikus pavadino paprasčiausiais šarlatanais. Ar taip iš tiesų yra?

Vienos Meno istorijos muziejuje saugomas 7 kg svorio medalionas, kuris pagamintas iš gryno aukso. 1677-ais metais Šventosios Romos imperatoriaus Leopoldo I įsakymu nukaldintas šis unikalus artefaktas, labiau žinomas kaip „Zeilerio medalis“, ir šiandien laikomas vienu iš įtikimiausių įrodymų, kad galima metalų transmutacija. Medaliono reversą puošiantis įrašas kalba pats už save: „Šis tikras visiško metalo pavertimo auksu bandymas buvo atliktas Šventojo Leopoldo dieną“.

Medaliono sukūrimo istorija atitinka pačias geriausias avantiūrinio žanro tradicijas. 1675-ais metais į Leopoldo I, kuris globojo alchemikus ir kitus okultistus, dvarą atvyko buvęs vienuolis Vencelis Zeileris. Jis papasakojo, kad jaunystėje, augustiniečių vienuolyne Prahoje rengdamasis būti vienuoliu, sužinojo alchemijos paslaptis ir dabar yra pasiruošęs savo valdovui pademonstruoti, kaip alavą ir šviną paversti tauriaisiais metalais. Leopoldas I nedelsdamas sutiko, tačiau pagrasino mirties bausme, jei eksperimentas nepasisektų. Gavęs iš imperatoriaus solidžias lėšas, Zeileris ėmėsi bandymų, kurie, jo laimei, baigėsi sėkmingai. Tais pačiais metais imperijos iždas išleido dukatų emisiją. Ant monetų buvo iškaldintas užrašas: „Atsidėkojant Venceliui Zeileriui už alavo pavertimą auksu“.

Praėjus dar dviems metams buvęs vienuolis sutiko metalų transmutaciją pademonstruoti viešai. Šv. Leopoldo dieną alchemikas, dalyvaujant Vienos aukštuomenei ir pačiam imperatoriui, į indą su paslaptingu eliksyru panardino medalioną, pagamintą švenčių proga. Medalionas akimirksniu iš sidabrinio pavirto auksiniu, tačiau ne visas. Zeileris, norėdamas dar įtikinamiau pademonstruoti savo sugebėjimą, į tirpalą panardino tik pusę medaliono, tiksliai nustatydamas ribą kur vienas taurusis metalas pereina į kitą.

Anglijos armijos auksas

Zeilerio medalionas nėra vienintelis materialus įrodymas, galintis įtikinti bet kurį skeptiką, abejojantį alchemijos mokslo galimybėmis. Yra iškelta hipotezė, kad taip vadinamo Šimtmečio karo tarp Anglijos ir Prancūzijos finansavimui buvo panaudotas auksas, sukurtas garsiojo alchemiko Raimono Lulijaus laboratorijoje. Jis gimė 1235-ais metais ir savo žinomos kilmės dėka gavo puikų tiems laikams išsilavinimą.

Aragono karaliaus Jokūbo I favoritas ir ryški aukštuomenės pažiba, Raimonas greitai įgijo užkietėjusio lovelaso ir plevėsos reputaciją. Tačiau 1266-ais metais nuo raupsų mirė vienintelė moteris, kuri sugebėjo pavergti Lulijaus širdį – senjora Ambrozija de Kastelo. Šis tragiškas įvykis privertė užbaigti plevėsišką gyvenimą. Jis visa galva pasinėrė į mokslą ir filosofiją, ypatingą dėmesį skirdamas alchemijos studijavimui. Kaip ir kiekvienas atgailaujantis nusidėjėlis, Raimonas tapo aršiu krikščionybės gynėju ir kryžiaus žygių šalininku. Būtent dėl to, kad pažadėjo pradėti eilinę kampaniją Jeruzalei išlaisvinti, Anglijos karaliui Edvardui III pavyko prikalbėti alchemiką tapti karo su Prancūzija sponsoriumi.

Kaip pasakojama padavimuose, savo karūnuotajam patronui Lulijus sugebėjo pagaminti net 27 tonas gryno aukso. Beje, Anglijos monarchas taip ir neįvykdė savo pažado. Prancūzijos „pyrago“ dalybos pasirodė žymiai labiau viliojančios, nei tolimosios Palestinos dvasinės vertybės. Neužilgo po alchemiko mirties 1315-ais metais iš jo sukurto aukso buvo nukaltos monetos su pretenzingu užrašu: „Anglijos ir Prancūzijos karalius Edvardas III“. Emisija buvo tokia didžiulė, kad anglų dukatai per keletą metų tapo viena iš labiausiai paplitusių valiutų tuometinėje Europoje.

Į šią gražią istoriją galima žiūrėti kaip į klasikinę riterių romanų laikų legendą, jeigu ne vienas nesutapimas Pasirodo, kad tais laikais, kai Anglija kariavo su Prancūzija, ji dar nebuvo užkariavusi kolonijų su aukso kasyklomis, o pačios Anglijos teritorijoje nėra aukso gyslų. Netgi tas faktas, kad monarchas vykdė masinę bažnyčios turtų konfiskaciją, nepaaiškina tokio didelio aukso kiekio kilmės.

Didžioji iliuzija

Mokslininkai jau seniai atspėjo beveik visas savo viduramžių kolegų paslaptis. Mūsų dienomis alchemijos bandymui atlikti pakanka tik gerų chemijos žinių ir, suprantama, aukso. Pavyzdžiui, šveicarų alchemikas Turneiseras 1586-ais metais Romoje sugebėjo paprastą vinį paversti auksine. Reikia tik gerai sulydyti auksinį smailą galą su paprastos vinies galvute, po to viską nudažyti metalo dažais, kurie ištirpsta „aukso eliksyre“, veikiami chemikalų, ir galima pradėti eksperimento demonstraciją. Analogiškus triukus savo laiku naudojo XVII amžiuje gyvenęs lenkų alchemikas Michailas Sendivogis, kuris imperatoriui Ferdinandui II paprastus metalus paversdavo auksu. Yra žinomas dar vienas alchemikų triukas – reikia į medinio grūstuvėlio įdubimą paslėpti aukso miltelių ir po to juo maišyti įkaitintą gyvsidabrį. Bus gaunama amalgama, kuri tinka bet kurių metalų paauksavimui. Kai kurie alchemikai atvirumo valandėlę suformavo pagrindinį savo meistriškumo principą: „Norint pagaminti auksą, reikia turėti aukso“.

Tačiau žinios apie šias mažas paslaptis niekaip nepaaiškina Zeilerio medaliono mįslės. Mokslininkai, kurie atlikto medaliono dalelių spektrografinę analizę, vienu balsu tvirtina, kad jis iš tiesų yra pagamintas iš aukso ir nėra sudėtinis, kaip Turneisero vinis. Versija apie paprastą medaliono paauksavimą ar išankstinį aukso užmaskavimą dažų pagalba atkrenta.

Išminčių azotas

Šiuolaikiniai tyrinėtojai, siekdami demaskuoti viduramžių alchemikus, niekada nebandė suprasti filosofinio akmens ieškotojų pasaulėžiūrą ir mąstymą. Suprantama, kad tokiu atveju chemikas turėtų užmiršti Mendelejevo lentelę, atominę medžiagos sudėtį ir pradėti studijuoti Alberto Didžiojo, Nikolos Flamelio ir Michaelio Majerio traktatus. Juose būtų galima pasisemti daugybę originalių ir gana neįprastų žinių. Senuosiuose veikaluose teigiama, kad visi elementai yra potencialiai tobuli – alcheminė transmutacija juos ne paverčia auksu, o sugrąžina į pirminę būseną.

Mokslininkai sužinotų, kad siera, druska ir gyvsidabris – trys pagrindinei elementai, naudojami alcheminei metamorfozei – ne tik žinomi elementai, bet ir kažkokios metafizinės substancijos, kurių egzistavimas išeina už materialiojo pasaulio ribų. Dabartinius chemikus tikriausiai prajuokintų teiginys, kad be azoto dujų dar egzistuoja „išminčių azotas“, dar vadinamas „filosofiniu akmeniu“ ar „nemirtingumo eliksyru“.

Viduramžių alchemikai, skirtingai nuo šiuolaikinių chemikų, naudojo sudėtingus terminus ir sudėtingas formules. Kai kurie terminai skamba labai gražiai – „žaliasis liūtas“ arba „filosofų Merkurijus“. Patys alcheminės transmutacijos procesai buvo aprašomi kaip „karališkos tuoktuvės“ arba „povo perėjimas“. Užsiėmimai alchemija, prieš akis turint cheminių elementų lentelę, yra pasmerkti nesėkmei. Galima teigti, kad chemija ir alchemija remiasi visiškai skirtingu požiūriu, nors chemija išsivystė būtent iš alchemijos.

1963-iais metais olandų chemikas Karlas van Nievenburgas pabandė atlikti transmutaciją, pasinaudojant šiuolaikiniais moksliniais metodais. Šis bandymas buvo sėkmingas. Mokslininkas atliko tiesiog titanišką darbą, pervesdamas alchemines alegorijas ir simbolius į šiuolaikinių formulių kalbą, savo laboratorijoje iki smulkmenų atkūrė visas senovės meistrų instrukcijas. Bandymų metu išgautas sidabro chloro auratas savo išvaizda visiškai atitiko filosofinio akmens aprašymą ir atrodė kaip ryškiai raudonos spalvos mikroskopiniai kristalai. Beje, savo kokybe jis žymiai nusileidžia savo pirmtakams.

Šio junginio, kurio sudėtyje yra didelis aukso procentas, galima idealiai paauksuoti bet kuriuos metalus, tačiau visiškai paversti vieną metalą kitu, deja, neįmanoma.

Didieji alchemiku atradimai

1254-ieji metai. Atrasta azoto rūgštis. Ją išgavo alchemikas Geberas, kaitindamas kalio salietros, alūno, geležies sulfato ir molio mišinį.

1267-ieji metai. Pirmą kartą išgautas arsenas. Albertas Didysis, dirbdamas su sieros rūgšties geležimi, bandė atskirti auksą nuo sidabro azoto rūgšties pagalba ir taip išgavo gryną arseną.

1540-ieji metai. Išgauta sieros rūgštis. Pirmieji atradimą aprašė italų mokslininkas Vanučis Biringučas ir vokiečių mokslininkas, pasirašinėjęs Vasilijaus Valentino slapyvardžiu.

1588-ieįi metai. Atrasta druskos rūgštis. Šio atradimo autorius liko nežinomas, tačiau receptas išliko iki mūsų laikų: reikia valgomąją druską sumaišyti su moliu ar geležies sulfatu ir kaitinti.

1669-ieji metai. Išgautas fosforas. Tai pavyko padaryti alchemikui ir prekybininkui H.Brandui. Jis taip pat sugalvojo ne vieną įdomų triuką su fosforu, juos viešai rodydavo ir taip užsidirbo nemažą sumelę.

Komentuok su Facebook paskyra: