Edgaro Alano Po regėjimai

Edgaras Alanas Po

Amžininkai garsų amerikiečių rašytoją Edgarą Alaną Po (1809-1849) vadino didžiuoju mistifikatoriumi. Pavyzdžiui, ką reiškė jo straipsnis laikraštyje, kuriame tvirtino, kad trys drąsuoliai sėkmingai oro balionu, aprūpintu šiuolaikine valdymo įranga, perskrido Atlanto vandenyną. Nenuostabu, kad aukšto rango vyriausybės pareigūnai nustebo, kad šis, tiems laikams nepaprastas įvykis, prasprūdo pro jų akis.

Jie sugaišo nemažai laiko, ieškodami oreivių ir jų nepaprasto skraidymo aparato. Veltui. Alanas Po prisipažino, kad pajuokavo, norėdamas palinksminti publiką. Jam buvo pagrasinta kalėjimu, jei tokie faktai dar pasikartos, tačiau tai nepadėjo. Rašytojas ir toliau skleidė „antis“ su triguba energija.

Jis parašė straipsnį apie tai, kad Floridoje nusileido marsiečiai, atskridę ugnies kamuoliu. Arba tai, kad Anglijoje buvo sukurtas šarvuotas kamuolys, kurio dėka buvo galima keliauti bet kokiame jūrų ir vandenynų gylyje. Dar viename straipsnyje Po rašė, kad buvo atvertas kapas apleistose Kanzaso kapinėse. Iš kapo pakilo jauna nepaprasto grožio moteris, kuri suvilioja ir žudo geriausius apylinkės jaunikius, taip keršydama už kažkada sutryptą garbę.

Ar skaitytojai tikėjo Edgaru Po? Dramaturgas Bernardas So, labai vertinęs rašytojo literatūrinę dovaną, kartą pasakė, kad tikėjo, nes, apsupti pilkos kasdienybės, norėjo tuo tikėti. Ar vien tik jie? Po draugai ne kartą girdėjo, kaip rašytojas tvirtino: „Viską, ką parašiau ant popieriaus, yra gryna teisybė, joks prasimanymas, nes aš, įsiklausydamas į Letos balsus, visada pamatau ateitį. Tai, kas dabar atrodo neįmanoma, rytoj nieko nebestebins“.

Tikriausiai taip ir yra. Po biografai sutinka, kad rašytojo pranašystės išsipildė dar jam esant gyvam. Norint tuo įsitikinti, reikia įsižiūrėti į beveik nematomą mistinių įvykių, turėjusių tragiškų pasekmių Edgarui Po, grandinę. Apie šiuos įvykius 1850-ais metais buvo rašoma laikraštyje „New York Daily Tribune“: „Po mylimos žmonos Virginijos Klem mirties garsusis rašytojas, turėjęs potraukį alkoholiui, pradėjo labai smarkiai gerti, norėdamas numalšinti širdies skausmą.

Jis buvo rastas nuogai išrengtas vienoje Baltimorės užeigoje be sąmonės. Nežiūrint į visas gydytojo pastangas, jis mirė. Laidotuves organizavo miesto vargšų ir elgetų pagalbos fondas. Atminčiai apie nelaimingą rašytoją mes spausdiname jo nepaprasto grožio credo, kurį dedikavo Anabelei Li: „Kiekvienos nuostabios moters mirtis – pati gražiausia poezijos tema pasaulyje“. Įsiskaitykite į šiuos žodžius: „Šalia jos aš guliu sarkofage prie jūros“. Poetas numatė savo mirtį pajūrio mieste ir tai, kad jam lemta amžinai ilsėtis šalia savo mylimosios Virginijos Klem.

Gyvenimas niekada nelepino Edgaro Po. Labai retai pro sunkumų debesis prasiskverbdavo silpni vilties spindulėliai. Neatsitiktinai rašytojas ištarė pilnus kartėlio žodžius: „Man skirtas laikas turi tikro varno sparnus, o ne laimės. Šiems sparnams lemta mane nešti visą gyvenimą“. Po Virginijos mirties rašytojas bandė ištaisyti beviltišką padėtį, atsikratyti slegiamo vienatvės jausmo ir pasiūlė savo ranką ir širdį poetei Eleonorai Vaitman. Tačiau moteris nesutiko už jo tekėti. Po kapinėse, apleistame rūsyje jai įteikė laišką, pilną, iš pirmo žvilgsnio, beprotiškų linkėjimų, pavyzdžiui: „Eleonora, jeigu jūs mirtumėte, aš spausčiau jūsų Mirties įkūnytas rankas“.

Kodėl rašytojas moterį, prie kurios nuoširdžiai prisirišo, lygino su mirtimi? Priežastį nurodo pats Po savo kūriniuose aprašytų pasmerktųjų mirti žodžiais. Ligėja, Morela, Medelina nenustoja kartojusios: „Aš mirštu, tačiau gyvensiu“, „Leisdamasi į mirties kelionę, tikiu, kad mano dvasia globos mano mylimąjį“, „Neleisiu po mano mirties nužudyti įsimylėjusįjį. Mano dvasia pasipriešins naujoms sužadėtuvėms“. Anoniminiam korespondentui Po rašė apie save: „Brangus, gerumo ir švelnios šviesos užpildytas Virginijos atvaizdas ne tik vedžiojo mane po aną pasaulį, bet ir įvairiais būdais išreiškė galimybę susitikti su ja ateityje, kol dar esu gyvas, ir susijungti, kai baigsiu savo žemiškąją kelionė ir atsikratysiu žmoniškųjų aistrų. Apie šiuos nepaprastus klajojimus žino Eleonora Vaitmen“.

Poetė, jau būdama garbaus amžiaus, savo atsiminimais pasidalijo „Užrašuose apie pražuvusį genijų“, kuriuose pateikė ne vieną labai įdomų faktą. Ji rašė: „Edgaro žmona Virginija buvo jo pusseserė. Vieną kartą jie susituokė slapta prieš giminaičių valią, kitą kartą — giminaičiams sutikus ir griežtai prisilaikydami krikščioniškų tradicijų. Šia trapiai, mylinčiai, švelniai, pasiaukojančiai, nuostabiai moteriai nebuvo lemta ilgai gyventi. Ją palaidojęs, Po tiesiog blaškėsi tarp kapo ir blogos reputacijos užeigų. Kartais įvykdavo proto prašviesėjimai, kuriuos pašvęsdavo kūrybai.

Vieną tokią dieną, kai rašytojas buvo blaivus ir kūrybingas, jis nukeliavo prie jam brangaus kapo. Buvo saulėta, bet šalta diena. Edgaras susimąstęs stovėjo prie antkapio akmens, kai kažkas palietė jo ranką. Prisilietimas buvo karštas, beveik nepakeliamas. Sudrebėjęs nuo skausmo, kurį sukėlė deginantis prisilietimas, Edgaras apsisuko ir sustingo – tiesiai prieš save jis pamatė mirusiąją Virginiją. Matė kiekvieną jos veido raukšlelę, kiekvieną suknelės klostę. Ji atrodė tarsi iš sutankinto oro, tarsi išausta iš saulės šviesos. Ir tai dar ne viskas. Po pamatė pats save iš šalies tokį patį belytį, išaustą iš saulės šviesos. Jis pamanė: „Viešpatie, ji šventoji, todėl skleidžia šviesą. Tačiau aš, nuodėmingas ir darbais, ir mintimis – kodėl ir aš skleidžiu šviesą? Gal nemeluoja Šventas raštas: vienas Dievas, vienas tikėjimas. Gal aš apsivaliau, kai susituokiau su Virginija?“

Prancūzų poetas Sarlis Bodleras Po vadino amerikiečių Baironu, teigdamas, kad jo gyvenime padarytos klaidos kilo dėl to, kad jis gimė bjaurioje visuomenėje, kurioje viską valdė pinigai. Vienoje savo ese jis rašo: „Netgi turtuoliai negali nusipirkti sau nemirtingumo. Dievo valia žmonių atmintyje išlieka nemirtingas tik tas, kuris rūpinosi žmonių giminės suklestėjimu ir švietimu, mokė pajausti tobulumą, grožį ir pats buvo tobulas bei nesuteptos sielos. Kas žino, gal Viešpats bandė atpratinti Po nuo blogų įpročių, pademonstruodamas koks pragaras laukia tų, kurie neteisingai gyvena? Pasirinkdamas palydovu klaidžiojant po skaistyklą tą, kuria Edgaras tikėjo – velionę Virginiją?“

Panašu, kad Bodleras arba skaitė „Užrašus apie pražuvusį genijų“, arba pats iš Eleonoros Vaitmen sužinojo apie smulkmenas apie Po „laikinus proto pasimaišymus“, kuriuos pakeisdavo „ilgalaikiai siaubingo prašviesėjimo“ periodai nuodėmių šalyje. Ši šalis prieš jį atsiskleisdavo kaip begalinių erdvių lapeliai, o šios savo ruožtu vedė į absoliučią tuštumą, kur užvaldydavo mintys apie ten egzistuojančius Dievo nubaustus nusidėjėlius, kurie kada nors gyveno Žemėje.

Baimės jausmo ten visiškai nebuvo. Užtat su kaupu buvo tai, ką bažnyčia vadina bausme, atgailavimu, kaltės išpirkimu. „Sąžinės priekaištai – tai budelis, kuris klaidžioja niūriais tenykščiais koridoriais kartu su kitais, dar baisesniais budeliais, kurie nė akimirkai nenutraukia kankinimų ir akina deginančiu karščiu“, – rašė Bodleras. Poetas toliau samprotavo: „Po, lydimas Virginijos, tikriausiai, apsuko visus pomirtinės būties ratus. Apie tą patį rašė Dantė „Dieviškojoje komedijoje“. Gal jau laikas italo šedevrą įvertinti ne vien kaip iškreiptos fantazijos kūrinį? Ar Dantė nepabuvojo ten pat, kur vėliau pabuvojo Po, kiti žodžio, teptuko, muzikos meistrai. Tamsiojoje šviesaus rojaus pusėje, pragare?“

Dženė Rendl yra mistinių aspektų Dantės ir Po kūryboje tyrinėtoja. Ji parašė knygą „Vadovas po nepažintą pasaulį“. Rendl sutinka su teiginiu, kad šiems rašytojams, gyvenusiems skirtingose epochose, kaip niekam kitam, pasiremiant savo patyrimu, pavyko pavaizduoti daugialypį gyvenimo po mirties fenomeną. Tą patį fenomeną, į kurio spąstus patenka žmonės, išgyvenę klinikinę mirtį

Komentuok su Facebook paskyra: