Žemėje yra nemažai ežerų, kurie nuo senų laikų pasižymi bloga šlove. Su šiais ežerais susiję nemažai paslaptingų ir bauginančių atsitikimų. Rajone, besiribojančiame su Užbaikalės kraštu ir Buriatijos respublika, yra Ivano ežeras, apie kurį gyventojai pasakoja istorijas jau daugybę metų.
Ne vieną šimtmetį šiame ežere vyksta keista anomalija: kiekvienais metais rugpjūčio pabaigoje šiame ežere netikėtai dingsta visi gyviai – žuvys, varlės, netgi uodai. Buriatai tiki, kad juos suėda atgijusi ežero dvasia, todėl žmogui maudytis ežere iki kitų metų vasaros yra pavojinga. Iš tiesų, žinomas ne vienas atvejis, kai šiame ežere keistai žūdavo žmonės. Liudininkai pasakoja, kad toliau nuo kranto nuplaukęs drąsuolis staiga imdavo mataruoti rankomis ir tarsi akmuo nerdavo į dugną. Ne kartą buvo bandoma surasti skenduolius gana negiliame ir skaidriame ežere, tačiau kiekvieną kartą paieška baigdavosi nesėkmingai – skenduoliai dingdavo be jokių pėdsakų.
Panašios keistenybės vyksta netoli Pereslavlio Zaleskio esančiame ežere, kuris vadinamas Drumstuoju. Šiame ežere gyvena žuvys, tačiau žmonės ir naminiai gyvūnai jame dingsta bauginančiai reguliariai. Skenduolių kūnų taip pat nepavyksta aptikti. Vandens paviršiuje, toje vietoje, kur prieš keletą valandų nuskendo plaukikas, atsiranda apie 5 m skersmens fosforescuojanti dėmė, kuri paprastai po paros išnyksta.
Nieko prieš „paskanauti“ žmogiena ir Jakutijoje šalia Satagajaus kaimelio esantis Mastacho ežeras. Iki XX amžiaus pradžios vietiniai šamanai ežero dvasioms aukodavo žmones, juos įmesdami į ramius ežero vandenis. Padavimuose teigiama, kad netgi geras plaukikas, išrinktas iš vietinių gyventojų aukojimui, negalėdavo išsilaikyti vandens paviršiuje ir, tarsi tempiamas nematomos jėgos, staigiai nugrimzdavo į ežero dugną. Apie šiuos žiaurius ritualus primena ant ežero kranto stovintys akmeniniai ir mediniai stabai – savotiškos šventovės, skirtos dvasioms.
Dievų taurės
Dar iki krikščionybės įsigalėjimo tautos, gyvenusios Senovės Rusioje, turėjo tradiciją šalia kai kurių ežerų statyti šventyklas, kuriose žyniai atlikdavo savo magiškuosius ritualus. Tradicinių slavų tikėjimų tyrinėtojas Dmitrijus Antonovas dar 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tokius ežerus pavadino „dievų taurėmis“. Tokiems ežerams priklauso Kapliščensko ežeras, esantis netoli Sosnovyj Boro miesto, 80 km nuo Sankt Peterburgo. Yra žinoma, kad šio ežero pakrantėse buvo atliekami aukojimai dievams, taip pat būdavo aukojami ir žmonės. Dabartiniu metu šis ežeras žinomas tuo, kad jame negyvena žuvys, ant krantų nėra nei paukščių, nei vabzdžių. Vietiniai gyventojai ir atvykėliai teigia, kad, prisiartinus prie ežero, žmogus ima justi nepaaiškinamą baimę, ne vienas jaučia įkyrų norą pulti į vandenį. Iš ežero gelmės tarsi girdisi žmonių dejonės ir balsai, prašantys pagalbos.
Nepaaiškinama trauka pasižymi Termiako ežeras, esantis Chantų-Mansių nacionalinėje apygardoje. Vietiniai gyventojai šį ežerą laiko uždrausta vieta, kurioje galima lankytis tik šamanams. Šį ežerą ne vienas savižudis pasirinko ta vieta, kurioje suvedė sąskaitas su gyvenimu. Senieji gyventojai dar prisimena atvejį, kaip 1940-ais metais dvi dešimtys gyventojų iš mažo Samulo kaimelio, esančio už 3 km nuo ežero, subrido į ežerą ir nusiskandino. Naktimis maždaug 2 m aukštyje virš Termiako ežero galima matyti žalsvą švytėjimą, kuriame kartais galima atskirti permatomas žmonių, kybančių žemyn galva, figūras. Vietiniai šamanai teigia, kad būtent tokioje padėtyje ežero vandenyse ilsisi ramybėje skenduolių kūnai, kurie neyra daugybę metų. Pagal prietarus, paskutinėmis mūsų pasaulio dienomis šie numirėliai atgis ir sugrįš į sausumą.
nemanau ,kad kazkokie ezerai „valgytu“ zmones.ir tikrai netikiu,kad tie skenduoliai atgys ir prades nauja karta.
tai eik patikek ka raso tavo amziaus zurnaluose,tokiuose kaip donaldas“ ar barbe“