Daugelis jūsų pasakytu, kad kinocefalai – žmonės su šuns galva – yra mitu ir senovės legendų herojai. Tačiau tai nėra tiesa. Sprendžiant iš daugelio gana autoritetingu šaltiniu, kinocefalus įvairiose pasaulio šalyse išsilavinę žmonės sutikdavo nuo IV amžiaus prieš mūsų erą iki pat XVIII amžiaus.
Atrodo, kad žmogus su šuns galva – visiška kvailystė. Tokia pat pasaka, kaip istorijos apie kentaurus, minotaurus ir undines. Jeigu pasakojimai apie žmones arklio kūnu ar žmones su jaučio galva iš graikų folkloro paprastai neperžengia mitų ribų, tai su kinocefalais yra visiškai kitokia istorija.
Jau nuo IV amžiaus prieš mūsų erą istorinėse kronikose, knygose ir pasakojimuose galima aptikti liudijimų apie žmonių susitikimus su keistais sutvėrimais. Įvairiuose šaltiniuose jų aprašymas šiek tiek skiriasi. Vienuose yra pasakojama, kad tai yra būtybės, turinčios žmogaus kūną ir šuns galvą, kurios nemokėjo žmonių kalbos ir tarpusavyje bendravo lojimu ir urzgimu.
Kituose šaltiniuose teigiama, kad šios būtybės dar turėjo jaučio kojas. Trečiuose šaltiniuose teigiama, kad šios keistosios būtybės vis tik galėjo bendrauti žmonių kalba, tačiau tai joms sunkiai sekėsi, pagrindine bendravimo priemone buvo šunų kalba. Taigi, aprašymai gana skirtingi, tačiau tai neturi kelti nuostabos.
Dokumentinis patvirtinimas
Jeigu pažvelgti į šios „barbarų genties“ (taip buvo vadinama kai kuriuose senovės šaltiniuose) gyvenamąsias teritorijas, tai galima pamatyti, kad kinocefalai buvo gan plačiai paplitę. Pirmieji paminėjimai apie juos užfiksuoti Indijoje, Afrikoje, Šiaurės Azijoje. Kai prasidėjo didžiųjų geografinių atradimų metas, keisti „žmonės“ buvo pastebėti Indonezijoje ir Amerikoje. Teigiama, kad žmonės su šuns galva gyveno Libijoje, Skandinavijoje ir kai kuriose kitose vietose. Apie kinocefalus rašė senovės persai, indai, egiptiečiai, zulusai.
Pasaulio užkariavimo ir įsisavinimo epochos metu žmonių-šunų gyvenamosios teritorijos būdavo pažymimos žemėlapiuose. Šių išlikusių artefaktų dėka galima sužinoti, kur gyveno šios gentys-bandos. Vienas pirmųjų kinocefalus aprašė Plinijus Vyresnysis savo veikale „Gamtos istorija“: „Daugybėje kalnų gyvena tauta, kurios žmonės turi šuns galvas. Jie rengiasi laukinių žvėrių kailiais. Tarpusavyje jie susikalba lojimu, turi ilgus nagus, maistui medžioja gyvūnus ir gaudo paukščius“.
Solinas „Keistenybių rinkinyje“ rašo: „Indijos kalnuose gyvena žmonės, turintys šuns galvas, ginkluoti aštriais nagais ir apsirengę kailiais. Jie nekalba kaip žmonės, o tarpusavyje bendrauja tik lodami ir urgzdami“. Simijus patvirtina šiuos žodžius: „Ir pamačiau aš garsiąją žmonių-šunų gentį, kurios gyventojams buvo išaugusios šuns galvos su stipriais žandikauliais. Jie loja kaip šunys, žmonėms įprasta kalba nebendrauja“. Apie panašius gyventojus užsimena Hesiodas, Herodotas, Markas Polas, šventasis Augustinas ir kiti.
Negali nestebinti praktiškai vienodas šių keistų žmonių išvaizdos aprašymas, daugybė liudijimų, gyvenamojo arealo dydis. Kyla natūralus klausimas – kas gi jie, kinocefalai? Iš kur jie atsirado?
Senovės autoriai, kurie ne kartą aprašė žmones-šunis, nebandė paaiškinti jų kilmės. Gal priežastis yra ta, kad senais laikais žmonės buvo mažai susipažinę su antropologija, todėl faktas, kad ant žmogaus kūno užaugo šuns galva, be abejo, juos gąsdino, kėlė pasibjaurėjimą, tačiau ne nuostabą.
Versija apie beždžiones
Šiuolaikiniai mokslininkai sutaria, kad istorijos apie kinocefalus yra folkloras, o būtybės, kuriuos matė daugybė keliautojų, buvo paprasčiausios šunbeždžionės – pavianai, babuinai arba hamadrilai. Tačiau yra tam tikrų niuansų – šių beždžionių gyvenamasis arealas yra apibrėžtas, jos sutinkamos tik Afrikos žemyne, o tuo metu pirmąja kinocefalų gyvenamąja vieta įvardijama Indija.
Versija apie beždžiones kelia abejonių, ypač perskaičius tai, ką apie tai rašė Adomas Bremenietis: „Pasakojama, kad kažkur prie Baltijos jūros gyvena amazonės, jų šalis dabar vadinama moterų rojumi. Vieni pasakoja, kad amazonės tampa nėščiomis, kai išgeria vandens. Kiti pasakoja, kad jos pastoja nuo keliaujančių prekeivių arba nuo vyrų, paimtų į nelaisvę, ar, galiausiai, nuo pabaisų, kurių šiose žemėse gana dažnai galima sutikti. Paskutinis teiginys, ko gero, yra pats teisingiausias. Pagimdytas vaikas iš karto skiriasi. Jeigu gimė berniukas – tai yra kinocefalas, jei mergaitė – tai ypatinga moteris. Kinocefalai – tai žmonės, turintys šuns galvą. Jie kalba, naudodami žodžius ir lojimą“.
Versiją apie šunbeždžionės paneigia ir kiti faktai. Daugumoje paminėjimų pasakojama, kad žmonių-šunų kūnas buvo plikas, pridengtas kailiais, jie naudojo rankų darbą, mokėjo pasigaminti lankus ir strėles, maistu apsirūpindavo, ganydami gyvulius ir užsiimdami žemdirbyste. Kalbant apie kinocefalų mitybos ypatumus, tai jie daugiausiai maitinosi džiovinta mėsa. Ko gero sunku įsivaizduoti beždžiones, mokančias šaudyti iš lanko ir beganančias galvijus?
Šventasis Kristoforas
Labai dažnai, kai mokslas ir sveikas protas negali rasti atsakymų į kai kuriuos klausimus, tai padaryti pabando religija. Daugiausia kinocefalai minimi krikščionių tikėjime – pakanka vien to, kad šventasis Kristoforas buvo žmonių-šunų atstovas. Būtent, krikščionių šventasis buvo pusiau žmogus, pusiau šuo ir gyveno III amžiuje. Istorijoje jis yra įvairiai aprašomas.
Pagal vieną versiją, Kristoforas buvo aukštas ir tvirtas gražuolis jaunuolis, kuris padėdavo žmonėms persikelti per upę. Kartą perkelti per upę jo paprašė mažas berniukas. Kai Kristoforas berniuką užsikėlė ant pečių, pajuto neįprastą sunkumą. Berniukas pasakė, kad jis yra Kristus ir su savimi nešioja visus pasaulio sunkumus. Kai jaunuolis perkėlė Kristų per upę, šis pasakė, kad gali išpildyti bet kokį jo norą. Kristoforas, būdamas tikru krikščioniu, paprašė pakeisti jo nuostabią išvaizdą į bjaurią, norėdamas išvengti jam neabejingų moterų vilionių. Taip jis gavo šuns galvą ir Kristoforo vardą, kuris graikų kalba reiškia „nešantis Kristų“. Praėjus keliems metams jis mirė kankinio mirtimi po to, kai daugybę žmonių atvertė į krikščionių tikėjimą.
Pagal kitą versiją, bjaurios išvaizdos galiūnas vadinosi Reprevu (tai reiškė „blogas“, „atstumtasis“). Imperatorius Decijus išgirdo apie nepaprastą jo jėgą ir įsakė jį pristatyti. Du šimtai karių, kuriems buvo įsakyta atgabenti Reprevą, patikėjo Kristaus mokiniu, kai jų akyse buvo sukurti stebuklai – jo rankose pražydo pagalys, po stipruolio maldos padidėjo kareivių turimos duonos kiekis, kurios iki tol trūko. Po nesėkmingų piktojo imperatoriaus bandymų gudrumu atversti Reprevą į pagonybę, jis įsakė užmušti užsispyrėlį. Tačiau Reprevo tikėjimas buvo toks stiprus, kad jo negalėjo įveikti nei ugnis, nei kankinimai. Po ilgų kankinimų Reprevas mirė, išsaugojęs savo širdyje tikėjimą, kurį visą savo gyvenimą skleidė tarp žmonių.
Antroji šventojo gyvenimo versija atrodo teisingesnė, nežiūrint į tai, kad pats kinocefalų egzistavimas atrodo neįmanomas. Ar verta taip kritiškai žiūrėti į žmones-šunis, jeigu istoriniuose šaltiniuose aptinkama tiek daug senovės legendų patvirtinimų? O, gal būt, mitų herojai Anubis, Kristoforas ir Polkanas visiškai nėra žmonių fantazijos vaisius?
Šaltinis: Mįslės ir Faktai
Man patinka pradžios nuotrauja aš ją pavadinsiu“kinocefalas manjakas“.va.