Daugumai žmonių laiko egzistavimas – neginčytinas faktas, juk juo mes matuojame savo gyvenimo įvykius. Tačiau specialistai kelia hipotezę, kad Niutono koncepcija apie laiką kaip absoliutų matą ir ketvirtąjį erdvės matmenį yra klaidinga.
Laikas fiziškai neegzistuoja
Laikas – tik numerologinė tvarka, kuria vyksta fiziniai pokyčiai, teigia mokslininkai iš Bistro mokslo tyrimų centro (Slovėnija). Todėl jis negali būti savarankiškas erdvės matmuo, greičiau tai pačios erdvės savybė. Pasak tyrimo autorių, mes įpratome laiką laikyti absoliučiu kiekybiniu dydžiu, nepriklausomu kintamuoju, kuris formulėse ir grafikuose paprastai žymimas raide t. Mums atrodo, kad jį galime išmatuoti, bet iš tiesų taip nėra. Mes matuojame visai ne laiką, o vykstančių objektų pasikeitimų dažnumą ir greitį. Tai tik santykinis dydis, fiziškai jis neegzistuoja.
Šis požiūris geriau derinasi su fiziniu pasauliu ir geriau paaiškina tokius fizikinius fenomenus kaip gravitacija, elektrostatinė tarpusavio sąveika ir kitus, mano mokslininkai. Jų manymu, laiko kaip ketvirtojo erdvės matmens teorija yra falsifikuojama, ir esama svarių priežasčių laikyti ją klaidinga. Remdamiesi eksperimentų metu gautaisiais duomenimis, jie tvirtina, kad laikas yra tai, ką matuojame naudodamiesi laikrodžiais, o būtent numerologinę materialių pokyčių tvarką, tai yra judėjimą erdvėje.
Tai įrodant, galima pasitelkti žinomą Zenono paradoksą apie Achilą, kuris neva niekada negalės pasivyti vėžlio, nes kai jis pasieks tašką, kuriame vėžlys buvo, šis jau bus pasistūmėjęs į priekį. Šis teiginys nėra teisingas, nes Achilas bėga greičiau už vėžlį. Rezultatas čia priklauso nuo greičio, o ne nuo abiejų subjektų pasistūmėjimo ir krypties laike.
Taip pat neįmanoma laiko pasukti atgal. Jūs galite iš kiaušinių pasigaminti omletą, bet negalite iškepto omleto vėl paversti žaliais kiaušiniais.
Ne taip lengva ir laiką apibūdinti. Pavyzdžiui, austrų fizikas Liudvikas Bolcmanas (Ludwig Boltzmann) 1870 m. iškėlė idėją, pagal kurią laikas asocijuojasi su chaosu ir netvarka. Ją 2010 m. tiksliau suformulavo fizikas Šonas Kerolas (Sean Carroll): „Jei tvarkingai sudėsite popieriaus lapus ant savo stalo ir išeisite, anksčiau ar vėliau ant stalo pasidarys netvarka. Jūs labai nustebtumėte, jei, priešingai, išmėtyti lapai patys sugultų lygiomis krūvelėmis.“
Yra daugybė pavyzdžių, rodančių, kad laikas negali slinkti visiems vienodai. Jei įvairiuose daugiaaukščio aukštuose būtų išdėlioti nepaprastai tikslūs laikrodžiai, pasirodytų, kad apatiniuose aukštuose jie milijardinę sekundės dalį atsilieka nuo esančiųjų viršutiniuose aukštuose.
Ne visos tautos žino laiko sąvoką
Toli gražu ne visos tautos žino laiko sąvoką. Pavyzdžiui, Amazonės baseine gyvenančios amondavos genties kalboje nėra žodžių, reiškiančių laiko tarpsnius, kaip „mėnuo“ arba „metai“. Hopių genties indėnai neskiria praeities, dabarties ir ateities. Kinų kalboje nėra esamojo, būtojo ir būsimojo laiko, yra tik sąvokos „anksčiau“ ir „vėliau“… O Afrikos gentys, nors ir suvokia natūralią įvykių tėkmę, pavyzdžiui, sezonų kaitą, nėra pratusios kurti ilgalaikių ateities planų, nes joms nėra pažįstama sąvoka „ateitis“.
Teorija apie laiko pabaigą
Fizikas Džulianas Barburas (Julian Barbour) mano, kad laiką apskritai reikėtų panaikinti. „Čia tam tikrą vaidmenį gali atlikti bendrosios reliatyvumo teorijos ir kvantinės mechanikos sujungimas, – rašo jis savo knygoje „Laiko pabaiga“. – Mes pradėsime suvokti, kad laikas neegzistuoja.“
Kaip atrodytų pasaulis, kuriame laiko nebėra? „Visai ne taip, kad staiga pajusime, jog laikas sustojo, – mano dr. Dž.Barburas. – Priešingai, nauji, laikui nepavaldūs principai paaiškins, kodėl jaučiame laiko tėkmę. Manau, mes turime pereiti į kitą, aukštesnę, tikrovę, kurioje niekas, nei dangus, nei žemė, nejuda. Ramybės karalystė.“
Žinoma, teorija ginčytina, bet vis dėlto ji turi teisę egzistuoti, bent jau priverčia susimąstyti ne tik apie laiko esmę, bet ir apskritai apie gyvenimo esmę…
