Turbūt dauguma yra girdėję istorijų apie paslaptingai dingusius žmones, laivus, lėktuvus ir pan. Kai žmogus išnyksta tiesiog liudininkų akyse, to paaiškinti neįmanoma, o visi mėginimai pažinti tai, kas protu nesuvokiama, gali baigtis liūdnai…
Tarsi ištirpę ore
1947-ųjų sausį JAV uolėtuose kalnuose sudužo lėktuvas S-46. Į nelaimės vietą atskubėję gelbėtojai rado krauju aptaškytas lėktuvo nuolaužas, kurios liudijo apie baisų smūgį… Dingo visi 32 keleiviai. Jų kūnų nepavyko rasti iki šiol. 1928-ųjų gruodžio 14-ąją Danijos mokomasis burlaivis su 50 kadetų išplaukė iš Montevidėjaus miesto prieplaukos ir paslaptingai dingo. Tuo metu atplaukę laivai, su kuriais jis negalėjo prasilenkti, nepasitiko jo prie uosto prieigų: laivas tarsi ištirpo ore.
1872-ųjų birželį laivas „Geležinis kalnas“ plaukė iš Naujojo Orleano į Pitsburgą. Viksberge įlipus naujiems keleiviams ir dar paėmus vilkti baržą su medvilne, jis visiems laikams išnyko už upės posūkio, pradangindamas su savimi 55 žmonių gyvybes…
1880-ųjų rugsėjo 23-iąją Tenesio valstijoje vieno fermerio vaikai su motina žaidė prie namų. Buvo saulėtas vidudienis. Tėvas ėjo per pievą, norėdamas pakinkyti arklį. Tuo metu pasirodė keliu riedantis vežimas, kuriame sėdėjo apskrities šerifas Augustas Pekas. Išvydęs jį, fermeris pamojavo jam ranka ir pasuko atgal į namus, ketindamas pasitikti svečią. Žengęs keletą žingsnių, jis staiga tarsi ištirpo ore. Sukrėsta žmona ir šerifas puolė ieškoti dingusiojo, tačiau nerado nei kūno, nei duobės. Tik po metų fermerio vaikai atkreipė dėmesį į keistai pageltusios žolės dėmę viduryje pievos, iš kur jiems pasigirdo silpnas tėvo balsas.
1985-ųjų rudens rytą Maskvoje viena moteris į darbą ėjo įprastu keliu. Staiga iš už kampo išgirdo aiškų kanopų bildesį į grindinį. Tačiau moteris tiksliai žinojo, kad ten asfaltas! Netrukus pasirodė karieta, traukiama pilko žirgo. Karieta sustojo ir iš jos iššoko XIX a. drabužiais vilkintis vyriškis su trumpu apsiaustu bei lazdele rankoje. Moterį tiesiog pritrenkė skvarbus tamsių jo akių žvilgsnis. Staiga vyriškis, karieta ir žirgas paslaptingai dingo, palikdami po savęs ozono kvapą.
1986-ųjų žiemą keistas įvykis atsitiko dviem garbingoms anglų damoms, sugalvojusioms aplankyti Versalį. Moterys lėtai žingsniavo iš salės į salę ir pateko į 1789-uosius. Tokią išvadą padarė ekspertai ir istorikai, detaliai išklausinėję damas ir susipažinę su joms atliktos psichiatrinės analizės išvadomis. Abi moterys tiksliai apibūdino daiktus, drabužius ir įvykius, apie kuriuos anksčiau nieko nenutuokė. Jos manė, kad pateko į nuobodų pokylį ir ilgai negalėjo patikėti, kad visa tai anaiptol ne Versalio administracijos darbas. Pasak specialistų, apgaulė šioje situacijoje visiškai neįmanoma, o kolektyvinė haliucinacija gana neįtikėtinas dalykas.
Pradingęs valkata
Į Mykolo duris kažkas pasibeldė. Atidaręs jas vyras ant slenksčio išvydo apimtą išgąsčio kaimynę Mariją. Nė žodžio netarusi moteris įsiveržė į prieškambarį ir paprašė validolio. Vėliau viešnia papasakojo neįtikėtiną istoriją. Pabudusi Marija nusprendė išnešti šiukšles. Kieme buvo šaltoka… Priešais save ji išvydo tuo pačiu takeliu einantį gerai pažįstamą valkatą.
Marija ėjo jam iš paskos. „Ir čia, – pasakojo ji, – žmogelis tiesiog išnyko mano akyse! Iš pradžių maniau, kad man pasivaideno. Puoliau į tą vietą, kur jis ką tik stovėjo. Ir staiga jaučiu tarsi priešais mane būtų išdygusi nematoma siena. Mane apėmė didžiulė baimė. Net nepamenu, kaip atbėgau pas tave.“
Žinoma, Mykolas iš pradžių nepatikėjo, bet kai pamatė pabirusias šiukšles netoli konteinerio, jį apėmė smalsumas. Vyriškiui atrodė, kad oras toje vietoje kvepėjo kažkaip įtartinai keistai – lyg po audros su žaibais. Kita aplinkybė atrodė dar svaresnė: benamis nuo ryto dingo be pėdsakų. Neseniai į jo ištuštėjusį būstą atsikraustė nauji gyventojai. Visa tai ir privertė Mykolą kreiptis į specialistą, tyrinėjantį neįprastus reiškinius. Šis teigė, kad taip atsitinka gana dažnai.
Va čia tai įdomus straipsnis