Viename iš šumeru laikų antspaude pavaizduota 12 kosminiu kūnu -kartu su Saule, Žeme ir Mėnuliu. Mes dabartinėje saulės sistemoje sukaičiuojame tik 11 tokių kūnų. Paslaptingąją 12-ąją planetą šumerai pavadino NIBIRU, kas reiškia „griovimo ginklas“. Planeta
vadinama ir kitais vardais – Nemezidė, Tamsioji žvaigždė, mardukas… o tyrinėtojai ir mokslininkai ją dažniausiai vadina „Planeta X“.
1976-ais metais buvo išleista Zacharijaus Sitčino knyga „Dvyliktoji planeta“, kuri iš karto tapo bestseleriu ir susilaukė audringos oficialiojo mokslo atstovų kritikos. Kas gi šis ramybės drumstėjas ir kas rašoma knygoje? Zacharijus Sitčinas (1920-2010 m.) gimė Baku, bet augo Palestinoje. Jis buvo biblinių tekstų ir Artimųjų Rytų kultūrų specialistas, senovinio dantiraščio žinovas, ne vienos knygos apie paleoastronomiją autorius.
Sitčino manymu šumerai daugiau kaip prieš 6 tūkstančius metų aprašė seniausią Saulės sistemos istoriją. Šiuos aprašymus mes klaidingai laikome mitais. Tyrinėtojas teigia, kad Žemė atsirado prieš šimtus tūkstančių metų, kai susidūrė Tiamato planeta, kurios orbita buvo tarp Marso ir Jupiterio orbitų, su Nibiru planeta, kuri į Saulės sistemą atskrido iš kosmoso tolių. Nuo šių planetų susidūrimo atsirado ne tik Žemė, bet ir Mėnulis bei Asteroidų juosta. Po to Nibiru planeta vėl nuskriejo į kosmoso platybes, kad sugrįžtų kas 3600 metų – tiek trunka šiai planetai apskrieti Saulę labai ištempta elipsės formos orbita.
Nibiru planetoje egzistavo aukšto išsivystymo anunakų civilizacija. Šios civilizacijos atstovai maždaug prieš 450 tūkstančių metų išsilaipino Žemėje, ieškodami aukso. Ateiviai įkūrė aukso kasimo stotį ir sukūrė Homo sapiens – Mąstantį žmogų. Jis atsirado susikryžminus žmogiškoms būtybėms su anunakais. Toks teiginys paaiškina ne tik „trūkstamos grandies“ nebuvimą beždžionės virtimo žmogumi evoliucijos grandinėje, bet ir Enocho knygoje aprašytą istoriją apie „nefilimus“ – angelus, sau į žmonas imančius Žemės moteris.
Panašūs pasakojimai aptinkami daugelio pasaulio tautų mitologijoje. Pagal šiuos pasakojimus, iš dangaus atkeliavę dievai (t.y. kitų planetų gyventojai) išmokė žmonės dirbti žemę, gaminti darbo prietaisus ir instrumentus, išmokė rašyti ir suteikė matematikos žinių. Kitas ne mažau populiarus siužetas visų tautų padavimuose – tai prisiminimai apie didžiulį kataklizmą (dažniausiai pasakojama apie tvaną), kuris sunaikino visą žmoniją ir visas gyvas būtybes Žemėje. Hipotezė apie nelaimę sukeliančios Nibiru planetos sugrįžimą prie Žemės apjungia šiuos du paminėtus mitus.
Jei Nibiru iš tiesų egzistuoja, tai turi būti likę nors kokie nors pėdsakai iš ankstesnių vizitų. 2008-ųjų m. rugpjūčio mėn. Geologinių tyrinėjimų centras Potsdame pranešė, kad paskutinis didelis ledynmetis, buvęs prieš 13 tūkstančių metų, prasidėjo labai staigiai – tai truko ne ilgiau metų. Visa tai vyko tuo metu, kai netoli Žemės buvo pasirodžiusi Nibiru planeta.
2008-ųjų m. birželio mėnesį Londono imperinio koledžo mokslininkai paskelbė, kad jiems pavyko aptikti kosminės kilmės DNR Murchisono meteorite, kuris 1969-ais metais buvo aptiktas Australijoje. Galima manyti, kad šios kosminės nuolaužos viduje buvo anunakų genai.
Per XX amžių vidutinė temperatūra Žemėje pakilo 0,6°C, o Europoje -0,9°C. Visame pasaulyje vis dažniau kyla žemės drebėjimai ir potvyniai. 2004-ųjų m. gruodžio 26 d. Indijos vandenyne po 9,5 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimo kilęs cunamis pražudė 300 tūkstančių žmonių. 2005-ųjų metų vasarą uraganas „Katrina“ smogė JAV Luizianos, Alabamos ir Misūrio valstijoms, žuvo 1200 žmonių. 2008-ųjų m. gegužės mėn. pradžioje Mianmare (buvusi Birma) apsilankė ciklonas „Nargis“, kuris nusinešė 138 tūkstančių žmonių gyvybes. Praėjus kelioms savaitėms po šio ciklono, Centrinėje Kinijoje įvyko stiprus žemės drebėjimas, kurio metu žuvo 69 tūkstančiai žmonių.
2010-ųjų m. sausio 12 d. apie 17 valandą vietos laiku Haityje įvyko 2 žemės drebėjimai, kurių stiprumas buvo 7,0 ir 5,9 balo pagal Richterio skalę. Šie drebėjimai sugriovė šalies sotinę Port o Prensą bei kitus miestus. Po pastatų griuvėsiais žuvo ne mažiau kaip 220 tūkstančių žmonių. Tai buvo pats stipriausias šiame regione žemės drebėjimas per pastaruosius 200 metų.
Supančios aplinkos geofizikos instituto (Prancūzija) glaciologijos laboratorijos mokslininkai Mišelis Legranas ir Robertas Delmas nustatė, kuriais periodais vyksta pakitimai Antarktidą dengiančio ledyne. Jie nustatė, kad lede nukrypsta nuo normos vandenilio izotopo, turinčio atominį svorį, bei kitų elementų kiekis. Pasirodė, kad šie nukrypimai nuo normos vyksta vidutiniškai kas 3600 metų.
Pirmosios aptiktos anomalijos datuojamos maždaug 1630 m. pr.m.e., kai Kretos saloje įvyko milžiniškos galios ugnikalnio išsiveržimas, sunaikinęs daugelį nuostabių minų kultūros kūrinių. Atkreipkite dėmesį: 1630 + 2012 = 3642. Analogiški klimato pokyčio pakitimai buvo apie 5200 m. pr.m.e. (5200- 1630 = 3570), o ypač gerai jie pastebimi iškasenų sluoksniuose, susidariusiuose apie 8800 m. pr.m.e. Šiose iškasenose pastebimas ypač didelis deguonies izotopo nuokrypis nuo normos. Kai kurie tyrinėtojai ir mokslininkai mano, kad tai buvo Pasaulinio tvano laikai. Nesunku paskaičiuoti: 8800 – 5200 = 3600. Taip pat ryški deguonies izotopo anomalija charakteringa sluoksniams, susiformavusiems 12400 m. pr.m.e., t.y. ledynmečio epochoje. Ir vėl paskaičiuojam: 12400 – 8800 = 3600. Pastebima, kad visos paminėtos anomalijos vyksta kas 3600 metų (su nedideliais nukrypimais)!
Norint patikrinti duomenų apie Nibiru planetą patikimumą, reikia kreiptis į astronomus – labiausiai nusimanančius apie dangaus kūnus žmones.
1978-ais metais, praėjus 2 metams po Sitčino knygos išleidimo, Robertas Haringtonas ir Tomas van Flandenas, dirbę Vašingtone KJL observatorijoje pranešė, kad Urano ir Neptūno orbitose pastebėtas gravitacinis nuokrypis. Gali būti, kad šio reiškinio priežastis
– Nibiru planetos poveikis. Ši planeta yra 3 kartus didesnė už Žemę, juda pasvirusia orbita aplink Saulę ir aplink ją apskrieja per labai ilgą periodą. 1982-ais metais NASA oficialiai patvirtino šiuos duomenis.
1983-iais metais į kosmosą buvo paleistas specialus tyrimų palydovas stebėti spinduliavimą infraraudonųjų spindulių diapazone. Tyrimų rezultatai parodė kai ką labai įdomaus. Džeris Noihebaueris iš Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje, Kalifornijos valstija, JAV, pranešė, jog tyrimai „parodė, kad netoli Oriono žvaigždyno yra kosminis kūnas, kuris gali būti Jupiterio dydžio ir skrieti netoli Žemės, todėl yra Saulės sistemos dalis“. Netrukus analogiškus pranešimus padarė ir kiti tyrinėtojai.
Vienas iš tokių tyrinėtojų buvo fizikos-matematikos mokslų daktaras, profesorius Vladimiras Radzijevskis (1911-2003 m.), kuris vadovavo Nižnij Novgorodo pedagoginio instituto Astronomijos katedrai. Šis mokslininkas, remdamasis kometų judėjimo dinamikos dėsniais, padarė išvadą, kad Saulės sistemoje egzistuoja dar dvi nežinomos ir pakankamai didelės transplutoninės planetos. Hipotezę apie tokių planetų egzistavimą palaiko ne vienas mokslininkas iš kitų šalių.
Yra skelbiama versija, kad apie Nibiru planetos artėjimą yra žinoma aukštuose vyriausybiniuose sluoksniuose JAV, taip pat visa tai žinoma ir aukščiausiems Vatikano veikėjams. Tačiau faktai, liečiantys „Planetą X“, nėra skelbiami, kad žmonių tarpe nekiltų panika.
Amerikiečių fizikas ir matematikas Džeimsas Makena, dirbantis NASA, teigia, kad jau seniai yra žinoma apie kažkokio didžiulio kosminio kūno egzistavimą, kuris su visa „palyda“ artėja prie mūsų Saulės sistemos. Pirmuoju artėjančios Nibiru planetos atstovu galima laikyti Heilo-Bopo kometą, kuri netoli Žemės praskriejo 1995-ais metais. Mokslininkas mano, kad būtent šis faktas tapo viena iš priežasčių, dėl kurių Vatikano vadovybė nusprendė JAV Arizonos valstijoje statyti observatoriją. Mokslininkai paskaičiavo, kad Heilo-Bopo kometa netoli Žemės praskrieja kas 4200 metų. Tai reiškia, kad prieš tai ji lankėsi maždaug tuo metu, kai dabartinio Indostano pusiasalio teritorijoje mįslingai žlugo Harapų (Indų) civilizacija kartu su Mohendžo Daro ir Harapo miestais.
Vienas iš Vatikano hierarchų, teologas Malachijus Martynas patvirtino, kad Arizonos observatorijoje buvo „pastebėta planeta, skriejanti link Žemės“. Šios observatorijos direktorius, jėzuitas Chosė Gabrielius Fiunesas dar 2006-ųjų m. vasarą pareiškė nuomonę, kad ir ne Žemėje gali egzistuoti protingos būtybės – kur kas labiau išsivysčiusios, nei žmonės.
Vienas iš Vatikano Informacijos tarnybos (o paprasčiau – žvalgybos) bendradarbių žurnalistui ir anomalių reiškinių tyrėjui Kristoforui Baobatui perdavė videojuostą, kurioje buvo užfiksuoti vaizdai, nufilmuoti iš slapto zondo Siloe. Filme pasakojama apie „Planetą X“, kuri ir yra Nibiru, kuri nuo 2004-ųjų metų turi daryti didelį poveikį žmonijos likimui. Mes visi matome, kad taip iš tiesų ir vyksta.
Baigiant šį pasakojimą lieka tik konstatuoti, kad tiek pats kosmosas, tiek Žemės susitikimų su kitais kosminiai objektais istorija iki šiol lieka didžiulė neįminta mįslė.
Pagal: Mįslės ir faktai 2012
Taigi taigi. Laukiame pasaulio pabaigos.
O kas bus, kai pasirodys ta Nibiru planeta? Negi pasaulio pabaiga? Juk anksčiau ji nesunaikindavo Žemės, kodėl dabar turėtų?
http://apiemistika.lt/astronomija/nasa-mokslininkas-neegzistuojanti-nibiru-planeta-sugeba-kelti-masine-panika/ Neegzistuoja Ta Nibiru 🙂