Po Trečiojo Reicho kapituliacijos sąjungininkų pajėgos sudarė tyrimo grupes. Jos turėjo išaiškinti Vokietijos techninius pasiekimus. Išvados buvo stulbinančios, per 12 metų, nuo 1933 m., nacistinė Vokietija visiškai atsiskyrė nuo aplinkinių valstybių. Techninis vystymasis pasuko visai kitu keliu. Nors ji ir neturėjo atominės bombos, tačiau turėjo milžiniškas raketas, kokių nebuvo nei Tarybų Sąjungoje, nei JAV. Vokietija atsiliko dėl radarų technikos, tačiau turėjo infraraudonųjų spindulių detektorius, kurie buvo labai efektyvūs.Be žymių technikos vystymosi skirtumų, į akis krito stulbinančiai skirtinga pasaulėžiūra: naciai atmetė Einšteino reliatyvumo teoriją, o į kvantų teoriją nekreipė dėmesio. Jų kosmogonija apstulbino sąjungininkų mokslininkus. Egzistavo teorija apie amžinąjį ledą, anot jos, žvaigždės ir planetos – kosmose skriejantys ledo gabalai, taip vadinamasis tuščiavidurės planetos mokslas propagavo, kad Žemė yra tuščiaviduris kamuolys, kurio paviršių dengia uolienos.
Per 12 metų susidarė milžiniška praraja, nors Hitleriui užimant valdžią šalis buvo tiksliųjų mokslų kūrėja. Prireikė didžiulių pastangų nuslopinti idėjas, kurios pasaulio akyse atrodė juokingos. 1942 metai. Trečiaisiais Antrojo Pasaulinio karo metais, atrodo, visos pastangos turėjo būti nukreiptos karui laimėti. Tačiau tuo metu organizuojama paslaptinga ekspedicija, Hitleriui, Himleriui ir Gioringui pritarus.
Šios grupės nariai yra geriausi Reicho radarų specialistai. Vadovaujami mokslų daktaro Hainco Fišerio ekspedicijos nariai išlipa Baltijos jūros Riugeno saloje, – apsirūpinę geriausiais radarais, nors šie prietaisai kovų laukuose yra reikalingesni. Generalinio jūrų laivyno štabo vertinimu, stebėjimai Riugeno saloje – tai pasiruošimas būsimam (Hitlerio suplanuotam) puolimui visuose frontuose.
Grupės vadovas įsakė tuoj pat nustatyti prietaisus 45° kampu į dangų, nors ten nebuvo jokio objekto. Kiti ekspedicijos dalyviai manė, kad tai tik prietaisų patikrinimas, tačiau nustebo, kad jie tokioje padėtyje liko visą dieną. Vėliau jiems paaiškino, kad norėta patvirtinti teoriją, jog Žemė yra ne iškili, o įgaubta. Mes gyvename ne išoriniame paviršiuje, bet, kaip musės stikliniame rutulyje, vidiniame.
Ekspedicija turėjo tai patvirtinti moksliniais eksperimentais. Radarų bangų atspindžio dėka galima gauti toli esančių objektų vaizdą. Tokiu būdu H. Fišeris norėjo padaryti anglų laivyno, stovinčio Scapa Flow, nuotraukas ir netikėtu puolimu jį sunaikinti. Gal tokio nacionalistinės Vokietijos keistumo priežastis – jos vadovų ideologinis užsispyrimas? O gal kitos, daug slaptesnės jėgos privertė nusukti „kitur“? Prancūzas Žakas Bergjeras įsitikinęs, kad Hitleriui atstovavo ne vienas mediumas, o grupė, savos rūšies „magijos centras“.
Jo varomoji jėga – tai galios ir kryptys, niekada aiškiai neapibūdintos, bet daug pavojingesnės nei liaudžiai propaguojama nacionalsocialistinė ideologija. Buvo stengiamasi atgaivinti seniai mirusį siaubo archetipą, tikima, kad sugrįš tai, kas religijose ir filosofijose vadinama „visišku blogiu“. Hitlerį buvo apsėdusi nežinomo, naujojo „antžmogio“ idėja. Virpėdamas iš susijaudinimo jis keliems patikėtiniams išdavė paslaptį, kad paniškai jo bijo. Ar tai paranojos sukelta persekiojimo manija?
Yra žinomas dar vienas fantastiškas faktas, kurį istorikai nutyli. Bauginantį nacionalsocializmo vystymąsi daug anksčiau išpranašavo mažai žinomas vokiečių rašytojas Hansas Haincas Eversas dviejuose romanuose „Mandragoros“ ir „Siaubas“. 1896 m. išspausdintame anglų rašytojo M. P. Šylo apsakyme vaizduojama nusikaltėlių gauja, nusiaubusi visą Europą. Ji žudo šeimas, kurios, jų nuomone, trukdo pažangai, o lavonus sudegina. M. P. Sylo savo siaubo apsakymą pavadino „The S. S.“. Gali būti, kad kai kurie romanai, eilėraščiai ar spektakliai, kurių profesionalai neįvertino, suteikė mums tikslios informacijos apie ateities įvykius. Tikriausiai ir šiuo metu tam tikros idėjos, kurios atrodo menkos, literatūros ir meno kūriniai, į kuriuos sociologai nekreipia dėmesio, socialiniai įvykiai, kurie atrodo nereikšmingi, bando mus perspėti apie artėjančius svarbius įvykius. Tai gali būti svarbiau, nei garsiai pranašaujama ateitis. Turime išmokti įsiklausyti, stebėti subtiliausias užuominas, kad vieną dieną vėl neatsidurtume „kitur“.