Mistinis įvykis vadinamas „šventojo Januarijaus kraujo stebuklu“, jau daugiau kaip pusantro tūkstantmečio vyksta vienu ir tuo pačiu metu.
Italijos Benevento miesto I vyskupas, nesutiko atsisakyti savo tikėjimo, todėl i 205 metais Romos imperatoriaus Diokletiano įsakymu buvo nužudytas. Jis ir kiti kankiniai buvo įmesti į ugnį, tačiau ugnis jų nesudegino. Tada jie buvo suvaryti į plėšrių žvėrių aptvarą, tačiau žvėrys jų irgi nelietė.
Galiausiai kankiniams nukirto galvas. Kai tai įvyko, Januarijus buvo apie 30 mety amžiaus. Vėliau jis buvo pripažintas šventuoju ir kanonizuotas. Įdomu tai, kad tai padarė tiek katalikų, tiek ir pravoslavų bažnyčia.
Bausmės Januarijui vykdymo metu viena moteris buvo netoli ešafoto ir į stiklinį buteliuką surinko kankinio kraują ir jį paslėpė kaip relikviją. Kraujas slapta buvo daug metų saugomas pas įvairius žmones, o kai įsigalėjo krikščionybė, jis buvo perkeltas į Neapolio katedrą, kur laikomas ir šiandien. Specialioje koplyčioje katedros viduje nuolat prižiūrimi laikomi du aklinai uždaryti IV-o amžiaus buteliukai, kuriuose yra sukrešėjęs kraujas.
Įdomiausia yra tai, kad tam tikromis dienomis šv. Januarijaus kraujas „atgyja“, pasidaro skystas, o kartais tarsi ima burbuliuoti ir sudaro putas buteliukų viduje. Pirmą kartą toks stebuklas įvyko 1389 rugpjūčio 17 d.
Buvo atlikta buteliukuose esančios medžiagos spektrinė analizė, kuri parodė, kad tai tikrai yra kraujas, kuriame nėra jokių priemaišų. Taip pat buvo nustatyta, kad tai yra gyvo žmogaus kraujas, nors jam jau 1700 metų! Kai kraujas suskystėja, pasikeičia jo tankis ir tūris bei spalva – iš tamsios, beveik rūdžių spalvos kraujas pasidaro ryškiai raudonas. Visa tai niekaip nesutampa su nepajudinamais fizikos ir fiziologijos dėsniais. Mums visiems žinoma, kad jau sukrešėjęs kraujas nebegali vėl pasidaryti skystas, o juo labiau „gyvas“. Ir dar – bet kuris gydytojas jums pasakys, kad iš donoro paimtas kraujas laikomas gana žemoje temperatūroje tik 42 paras, po to kraujas „dingsta“…
Šv. Januarijaus kraujo suskystėjimo procesas gali įvykti beveik akimirksniu, nors kartais trunka keletą valandų. Kraujo „atsigavimas“ prasideda, kai jis išnešamas iš slaptos vietos ir suplakamas.
Kraujo atgijimo stebuklas vyksta tris kartus per metus: rugsėjo 19 d. -Januarijaus nužudymo dieną, gruodžio 16 d. – stebuklingo Neapolio išsigelbėjimo nuo Vezuvijaus išsiveržimo dieną ir šeštadienį prieš pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį – V-ame amžiuje tą dieną pirmą kartą Januarijaus palaikai buvo perkelti iš Pocuolio į Neapolį.
Kraujo atgimimo stebuklas vyksta tiesiog daugybės dvasininkų ir smalsių turistų akyse, kai buteliukai su relikvija išimami iš saugyklos. Šiam procesui neturi jokios įtakos oro sąlygos, temperatūra ar bet kokie kiti fiziniai parametrai. Kraujas skystame pavidale išbūna aštuonias dienas, o po to vėl pavirsta į krešulius. Tačiau yra buvę atvejų, kad kraujas neatgijo – jis taip ir liko sukrešėjęs, nežiūrint į energingus kratymus. Tai visada buvo laikoma blogio pranašyste ir siejama su kokiu nors greitai atsitiksiančiu globaliu tragišku įvykiu. Pvz., kraujas nesuskystėjo 1527 metais, kai Italijoje kilo maro epidemija, nusinešusi 40 tūkstančių žmonių gyvybes. XX-ame amžiuje stebuklas neįvyko tris kartus: 1939 metais – prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1944 metais – prieš Vezuvijaus išsiveržimą ir 1980 metais – prieš labai stiprų žemės drebėjimą.
Fenomeno tikrumą patvirtina daugybė mokslininkų atliktų tyrimų. Jų nuomone, čia nėra panaudojama jokios apgaulės. Jei tikintieji laiko „kraujo stebuklą“ būtent stebuklu, neturinčio materialistinio paaiškinimo, tai skeptikus tai stumia į aklavietę, nes nėra jokio bent kiek įtikinamo šio fenomeno paaiškinimo. Pvz., italų fiziologas Gastonas Lambertinis daug metų tyrinėjo šv. Januarijaus kraujo stebuklą ir padarė išvadą, kad tai prieštarauja gamtoje žinomiems dėsniams ir liudija tik vieną – apie amžino gyvenimo galimybę ir prisikėlimą.
Šiuolaikinės eniologijos (mokslo apie mįsles, nepaaiškinamas šiuolaikinio mokslo) požiūriu, šventojo Januarijaus kraujo suskystėjimas, kaip ir kiti krikščioniškieji stebuklai (pvz. šventinto vandens savybės), gali būti paaiškinamas 2 tūkstančių metų trukmės krikščioniškojo egregoro, sugebančio materializuoti daiktus, poveikiu. Egregoras – tai daikto siela, mentalinis kondensatas, sukeliamas žmonių mintimis ir emocijomis ir galintis egzistuoti savarankiškai.
Šaltinis: mįslės ir faktai 2010 nr 08
kietai ;D, nors nlb tikiu…
cia visaip gali but… :]
cia tai ziauru, bet vistiek netikiu
idomiai
Nelabai tikiu jauciu eiline krikscioniska pezalyne