Apie NSO daug kas girdėjo, tačiau mažai kas regėjo. Todėl apstu žmonių, trokštančių bent kartą gyvenime išvysti NSO, o ypač – iš arti. Juolab kad sklinda gandas, jog artimas kontaktas su NSO dažnai atneša laimę ir sėkmę. Z. Vale knygoje „Neregimas koledžas“ aprašyta medicinos daktaro pagijimo istorija.
Šis anonimu panoręs likti žinomas medikas dešimt metų kentėjo dėl žaizdos, gautos Alžyro karo metu. 1968 m. pabaigoje Prancūzijos Alpėse daktaras skaldė malkas. Kirvis nuslydo ir sužeidė kitų koją. Lapkričio 2 d. naktį jį pažadino šviesa lange. Daktaras išvydo, jog šviesą skleidžia maždaug už 200 metrų nuo namo žemai pakibęs disko formos objektas. Šviesa buvo tokia ryški, jog žmogus užsimerkė. Netrukus jį apėmė nenugalimas mieguistumas, bet prieš užmigdamas dar spėjo išgirsti tarsi bičių dūzgimą ir pamatyti, jog diskas nuskrenda.
Kitą rytą, nors ir nejausdamas skausmo, daktaras nutarė pertvarstyti kirviu sužeistą koją. Didžiai savo nuostabai išvydo, jog dar vakar vakare smarkiai kraujavusi žaizda užsitraukė, neliko nė rando. O dar nuostabiau buvo, kad ėmė judėti prieš dešimtį metų sužeista ir pusiau paralyžuota kita koja bei ranka…
Deja, tokios istorijos – reta išimtis. Kur kas dažniau nusiskundžiama, kad artimas kontaktas su NSO atneša nelaimes ir negalavimus.
Pasak JAV veikiančios NSO fenomeno tyrimų organizacijos MUFON, 1978 metais iš 141 atvejo, kai NSO priartėjimas prie žmonių juos paveikė, 89 atvejais žmonės buvo laikinai paralyžiuoti arba praradę sąmonę. Beje, tas paralyžius būna gana keistas – iš arti NSO išvydęs žmogus dažniausiai viską mato ir girdi, tačiau negali net krustelėti. Beveik pusė visų žmonių, pabuvojusių netoli NSO, patyrė net rimtus nudegimus. Kai kada užsidegdavo rūbai.
1968 m. kovo mėnesį Balsvilio mieste Ohovos valstijoje (JAV) virš berniuko Gregoro pakibo cilindro formos NSO. Iš apatinės NSO dalies išlindo vamzdis, ir pliūptelėjo liepsna. Klykdamas iš skausmo, Gregoras griuvo ant žemės ir ėmė raičiotis. Degančius drabužius žmonės užgesino, bet antro laipsnio nudegimai paliko randus visam laikui…
Užfiksuota atvejų, kai ryški NSO skleidžiama šviesa žmones apakino – kartais jie prarasdavo regėjimą net savaitei. Kai kada jų susitikimai su NSO baigdavosi išties tragiškai.
Kolumbijoje, Apolaimos vietovėje gyvenantis fermeris Bermudesas 1968 m. liepą nutarė kišeniniu žibintuvėliu pasignalizuoti virš lauko lėtai skrendančiam disko formos NSO, iš kurio sklido du mėlyni spinduliai. Daugybės liudininkų akyse fermeris priartėjo prie NSO ir ėmė švysčioti žibintuvėliu. NSO nereagavo. Tačiau ponui Bermudesui jau po poros dienų teko kreiptis į medikus – jis pradėjo vemti krauju, kūno temperatūra nesulaikomai krito. Fermerį skubiai paguldė į ligoninę. Deja, praėjus savaitei po susitikimo su NSO, jis mirė. Medikai konstatavo, kad jo nesuprantama liga labai priminė radiacinę — tarsi fermeris būtų buvęs apšvitintas galinga gama spindulių doze…
Tragiški įvykiai artimų kontaktų su NSO istorijoje gana reti, tačiau jų būta. Kita vertus, bent jau vienas iš jų, plačiai nuskambėjęs ir Lietuvoje, verčia rimtai susimąstyti, ar nėra kam nors paranku savo sąmoningus ar nesąmoningus pavojingus veiksmus priskirti NSO „kraugeriškiems polinkiams“…
1989 m. rugsėjo 16 d. laikraštis „ Trud“paskelbė išsamų straipsnį, pavadintą „Lygiai 4 val 10 min.“ Jame papasakota, kaip šiek tiek piečiau Minsko NSO ėmė persekioti keleivinį lėktuvą Tu-134A, skrendantį iš Tbilisio per Minską ir Vilnių į Taliną. Keleiviai ir lakūnai regėjo, kaip iš NSO žemėn nukreiptas spindulys reljefiškai apšvietė kelius ir namus. Po to spindulys nukrypo į lėktuvą. Iš ugningo rutulio ištįso žalia „uodega“, kuri iš pradžių buvo orientuota žemyn, o po kiek laiko tapo horizontali.
Tame pasakojime nėra dviejų esminių detalių – nenurodyta lėktuvo skrydžio data ir šio incidento pasekmės lakūnams.
Kaip teigia knygos „NSO fenomenas. Žvilgsnis iš Rusijos“ (rusų k.) autorius G. Kolcinas, lėktuvo vadas V Gociridzėpo pusmečio mirė nuo piktybinių auglių ir gangrenos. Antrasis pilotas J. Kabačnikovas tapo invalidu dėl nežinomos kilmės spindulinio poveikio —jam sutriko nervų sistema. Visos skridusios stiuardesės susirgo nežinoma odos liga.
Tą naktį, kai skrido lėktuvas, t.y., 1984 m. rugsėjo 7 d., iš Plesecko kosmodromo buvo paleista raketa su eiliniu kosminiu laivu „Kosmosas 1984-aisiais ir JAV (atvirai), ir TSRS (slapta) ėmė rengtis vadinamiesiems „žvaigždžių karams“; buvo eksperimentuojama ir ore, ir kosmose.
Laikraštis „Trud“ aprašytą įvykį paaiškino kaip tuo metu vykusį mokslinį-techninį eksperimentą, kurio metu į atmosferą buvo išpurkšti specialūs cheminiai reagentai. Tai gali būti arti tiesos – tereikia pridurti, jog tą naktį kosmose, matyt, buvo bandomi ir lazeriai, elementarių dalelių patrankos, o išpurkšti į atmosferą cheminiai elementai buvo tų bandymų sudedamoji dalis. Gali būti ir taip, kad įvyko kokia nors techninė klaida, ir lazerių arba elementarių dalelių patrankos buvo nukreiptos ne į išpurkštus reagentus, o į skrendantį lėktuvą…
Įdomu ir tai, jog straipsnis spaudoje pasirodė neatsitiktinai – jo autorius V. Vostruchinas, praėjus nemažai laiko po skandalingojo straipsnio „Lygiai 4 val. 10 min.“, pripažino, jog nesyk straipsnius apie NSO jį kvietę rašyti ir suteikdavę informacijos aukšti TSRS civilinės aviacijos pareigūnai bei… kariškiai. Tad gal ir ne „kraugeriški NSO“ savo baisiais spinduliais sužalojo to skrydžio pilotus, stiuardeses? Gal ir kitais žmonių nukentėjimo atvejais kalti buvo ne NSO, o neatsakingi kariškiai?..
Atsakymų į šiuos klausimus nėra. Tačiau, kaip ten bebūtų, nežinomybės akivaizdoje žmonės turėtų elgtis kur kas atsargiau.
Saulius Kanišauskas. NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė