Turbūt ne vienas yra girdėjęs apie Diatlovo perėjos incidentą kuris įvyko 1959 m. vasario 2 dieną. Praėjo 50 metų, tačiau kas nutiko rusų alpinistams taip ir nėra žinoma. Šis įvykis nėra vienintelis kuris nutiko rusų alpinistams kalnuose žygio metu. Kiek plačiau supažindinsiu su keistu įvykiu – 1978 m. rugpjūčio 17 d. penki rusų alpinistai, susidūrę su NSO, patyrė traumas. Grupei vadovavo tarptautinės klasės sporto meistras iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) V. Kavunenko. Alpinistai nakvynei apsistojo Trapecijos kalno viršūnėje, Kaukaze.
„Naktį kažkodėl pabudau, — vėliau pasakojo Kavunenko. — Man pasirodė, kad į palapinę kažkas pateko. Iškišau galvą iš miegmaišio ir apmiriau. Maždaug metro aukštyje plūduriavo stalo teniso dydžio geltonas kamuoliukas. „Kas tai galėtų būti?“— pagalvojau, ir tą pačią akimirką kamuoliukas išnyko Korovino miegmaišyje. Išgirdau žvėrišką riksmą. Rutuliukas iš Korovino miegmaišio šokte iššoko ir nėrė į kitą miegmaišį. Kai jis pagaliau priartėjo prie manęs ir pradegino miegmaišį, pajutau pragarišką skausmą — tarsi kūną būtų palietusi suvirinimo aparato liepsna.
Praradau sąmonę. Kai ją atgavau, vėl išvydau tą patį rutuliuką, kuris tik jam pačiam suprantama tvarka landžiojo po miegmaišius ir kiekvienąbsyk, kai įlįsdavo, pasigirsdavo siaubingas riksmas. Tai buvo košmaras. Kai vėl atsipeikėjau, visas kūnas degė, negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Netrukus vėl praradau sąmonę.
Trečią syk atsipeikėjau jau ligoninėje. Medikai mano kūne rado septynias žaizdas. Tai nebuvo nudegimai. Tai buvo gilios žaizdos — tarsi kažkas aštriausiu skalperiu iki pat kaulo būtų išpjovęs dalį raumenų. Tas pats atsitiko ir mano draugams Siginui Karpovui, Baskirovui. O Olego Korovino neliko gyvo. Tas rutulys jį nužudė… “
Šį siaubingą atsitikimą tyrė ne viena komisija. Surinkti liudijimai buvo prieštaringi. Todėl ir spaudoje pasirodę keli pranešimai, ir Lietuvoje viešėjusių šį įvykį tyrusių specialistų informacija bei nuomonės kiek skyrėsi.
Atrodo, kad bent vieno iš ekspedicijos dalyvių tas keistasis ir tarsi protingai besielgiantis rutuliukas nepalietė ir nesužeidė – antraip nebūtų buvę kam naktį nusileisti iš kalnų ir pranešti apie nelaimę, iškvieti gelbėtojus, kurie atskrido malūnsparniu. Skirtingai nei Kavunenko, kiti alpinistai teigė, kad rutuliukas po miegmaišius nelandžiojo, o paprasčiausiai sprogo ir juos sužeidė. Būta ir smarkių nudegimų, ne vien pjautinės ar plėštinės žaizdos. Kavunenko teigė, jog rutuliukas miegmaišiuose paliko 15-18 cm skersmens skyles, o iš tiesų jos buvo mikroskopinės. Taigi liudijimų prieštaravimai akivaizdūs.
Kaip ten bebūtų, oficiali šį įvykį tyrusių žmonių versija yra ta, kad čia susidurta ne su NSO, o su kamuoliniu žaibu.
Kamuoliniai žaibai – tai dar viena mokslo neįminta mįslė. Jie pastebimi palyginus dažnai, juos regėjo daugelis žmonių, kurie ir paliudijo keistas tų žaibų savybes. Šiuo metu yra bent kelios dešimtys hipotezių, aiškinančių kamuolinių žaibų savybes, bet, deja, nė viena iš jų nėra patikima.
Kamuoliniai žaibai dažniausiai būna 10-15 cm skersmens, nors pasitaiko ir 1 cm, ir 1 m. Paprastai jie būna geltoni, bet regimi ir balti, oranžiniai, raudoni, žalsvi, mėlyni. Dažniausiai būna rutulio formos, bet yra pastebėti ir ovaliniai, kriaušės, medūzos formos, netgi disko, cilindro pavidalo. Jų egzistavimo trukmė irgi įvairi – nuo 1 iki 50 sekundžių. Būta ir itin stabilių, kurie egzistavo net pusvalandį. Dažniausiai jie atsiranda audrų metu, esant linijiniams (paprastiems) žaibams. Išnyksta be regimų pėdsakų, tačiau kartais sprogsta arba, patekę į vandenį, bematant jį išgarina.
Jų judėjimo trajektorija sunkiai nusakoma – juda ir tiesiai, ir zigzagais. Jie dažnai prasiskverbia beveik pro neregimus plyšius – net pro, atrodytų, vienalytį lango stiklą. Kamuoliniai žaibai dažniausiai juda pavėjui, veikiami skersvėjų. Jie gali uždegti pastatus, mechaniškai paveikti įrenginius (yra liudijimų, kad kamuoliniai žaibai apverčia traktorius), užmušti ar smarkiai apdeginti žmones, gyvulius. Bet esama ir tokių pranešimų, kad kamuolinis žaibas paliečia žmogaus ranką ar kaktą ir nepalieka nė mažiausio pėdsako. Kamuolinių žaibų akivaizdoje žmogus neretai sustingsta, jo judesiai tampa sukaustyti. Šie žaibai dažniausiai žmones labai gąsdina, bet ne visada. Kai kurie žmonės net kovodavo su savimi, trokšdami pasirodžiusį kamuolinį žaibą paglostyti.
Visa tai pasakoju tik todėl, kad kai kurios kamuolinių žaibų savybės labai primena NSO savybes. Skirtumas tik tas, jog daugelis susidūrusiųjų su kamuoliniais žaibais apie juos kalbėjo kaip apie gyvus. Jų elgesys žmonėms atrodo protingas – kad ir kokios liūdnos būna susidūrimų su tais žaibais pasekmės. Jau minėjau, kad neretai žmogaus susitikimas su kamuoliniu žaibu baigiasi tragiškai, tačiau kartais tie žaibai su žmogumi elgiasi netgi delikačiai. Pavyzdžiui, staiga atsiradęs tarp žmonių gatvėje arba net kambaryje tarp sėdinčiųjų prie pietų stalo, nekviestasis svečias tik taikiai pasisukinėja, nė vieno nepaliesdamas.
Žinant šias kamuolinių žaibų savybes, galima sutikti su nuomone, jog rusų alpinistai veikiau susidūrė ne su NSO, o su kamuoliniu žaibu, nors būta mėginimų aiškinti ir kitaip.
Patys alpinistai, ir pirmiausiai — Kavunenko, sutikti su tuo, kad žiaurią išdaigą jiems iškrėtė kamuolinis žaibas, nenori. „Nors ta naktis buvo debesuota, bet neaudringa, be perkūnijos ir žaibų, — atkakliai tvirtino Kavunenko. — Tad negalėjo būti ir kamuolinių žaibų „O kas tada?.. “
„Nežinau. Kažkas kita. Kamuolinius žaibus esu matęs nesyk. Jie atsiranda ir greitai išnyksta. O tas rutuliukas išbuvo labai ilgai ir atkakliai iš mūsų tyčiojosi. Mes netgi priešintis negalėjome, visi buvome sukaustyti, tarsi paralyžuoti“.
Kai keistas ir baisus atsitikimas ant Trapecijos kalno Kaukaze buvo aprašytas spaudoje, neužilgo pasigirdo tvirtinimai, jog tas rutulys buvo ne kas kita, kaip… tyrimų zondas, pasiųstas NSO paimti žmogaus kūno mėginių…
Saulius Kanišauskas. NSO fenomenas: 20 ir viena hipotezė, apiemistika.lt