Krištolo kaukolės paslaptys (II dalis)

Mičelo kaukolė su atskiriamuoju žandikauliu pagaminta iš vieno kvarco kristalo gabalo. Keisčiausia, jog ji išpjauta nepaisant išilginių kristalo augimo ašių. „Tie, kas sukūrė ją, neturėjo nė menkiausio supratimo apie kristalografiją ir kristalo optiką, ignoravo simetrijos ašis, tad tas daiktas turėjo subyrėti jau per pirmą apdorojimą. Kodėl taip neatsitiko, neįmanoma įsivaizduoti“, – tvirtino ekspertai. Bet gal kaukolės gamintojai žinojo daugiau, nei mes šiandien žinome? Ta kaukolė ne tik nesubyrėjo, niekur nė trupučio neįskilo. Šiandien net pjaunamas lazeriu istrižai ašies, kristalas gali sutrūkinėti.

Kitas dalykas – nesuprantama šlifavimo technika ir technologija. Tik vienojo vietoje prie danties pastebėtas mikrobrūkšnelis. Galbūt šlifuota deimantais, o poliruota kvarciniu smėliu su vandeniu. HP kompanijos specialistai dėjo daug pastangų kaukolės gamybos paslapčiai įminti, bet nieko nepaaiškėjo, nes dabartinėmis galimybėmis tokį darbą galima būtų padaryti non stop (nesustojant) per… tris šimtus metų.

Po tokių ekspertizių kaukolės atsiradimas atrodo nepaaiškinamas ir nerealus. Vieni teigia kaukolę atsiradus iš Atlantidos ar Lemūrijos, gal Žemės gelmių civilizacijos, kiti – padovanotą ateivių ar tiesiog šėtono darbo. Archeologai, dirbę tariamojoje A. Mičelo kaukolės radimo vietoje, pagal kultūrinį sluoksnį nustatė, kad ten ji galėjo išgulėti apie pusantro tūkstančio metų. O tai būtų majų palikimas. Tačiau šiandien dar nėra būdų nustatyti, prieš kiek metų ji pagaminta, kaip pateko prie šventyklos altoriaus. Įvairiais vertinimais, tai kaukolei gali būti 5000-12 000 metų. Panašiai datuojamos ir kitos Centrinėje Amerikoje rastos krištolo kaukolės.

Taigi A Mičelo kaukolė – viena iš didžiausių mūsų planetos paslapčių. HP kompanijos specialistų tyrimų duomenimis, ši kaukolė turi optinių savybių, kurių šiandien praktiškai neįmanoma pakartoti. Kvarco kristalai dabar naudojami daugelyje telekomunikacijų ir kompiuterių technologijų. Mažas jo kristalas išsaugo daug informacijos, o visos kaukolės tūris – nesuvokiamą kiekį.

Amerikietis daktaras Frenkas Dorlandas tyrimo metu atsitiktinai paliko kaukolę ant stalo prie židinio. Artėdamas prie stalo tam tikru kampu, staiga pastebėjo kaip kaukolės akiduobėse užsiplieskė liepsnos. Reikia įsivaizduoti, sako jis, kas atsitikdavo, kai prie laužo majų žynio rankose kaukolės akiduobėse užsiplieksdavo liepsna ir ką tai galėjo reikšti eiliniam genties žmogui. Bet niekas nežino kaukolės tikrosios paskirties. Užpakalinėje dalyje yra nušlifuotas lęšis, kuris surenka iš visų pusių patenkančią šviesą ir nukreipia į akiduobes. Tiesiog sunku suvokti, kaip tas lęšis ten buvo nušlifuotas, jei net pro mikroskopą jokių žymių nematyti.

Dorlandas pastebėjo, kad, uždėjus ant kaukolės ranką, po kelių minučių atsiranda šilumos pojūtis, nors termometras nerodė, jog didėjo krištolo temperatūra. Jis nustatė, kad kristalas yra elektromagnetinių bangų šaltinis radijo diapazone. O kadangi žmogaus smegenys taip pat siunčia tam tikras bangas, tai jie bendradarbiauja. Kristalas stimuliuoja tam tikrą žmogaus smegenų dalį, ir tas stimuliavimo aktyvumas priklauso nuo Saulės, Mėnulio ir planetų padėties. Ir visai mistiškai skamba pasakojimas, jog panaudojus tam tikrą apšvietimą ir ilgiau įsižiūrėjus į kaukolės akiduobes, lyg televizoriaus ekrane galima įžiūrėti kažkokių statinių, keistų objektų, girdėti šlamesį ar šnaresį, o kai kada atsiranda švytėjimas tarsi aureolė. Tai lyg atitinka Anos Mičel pasakojimus.

Dorlando asistentė pareiškė, jog kaukolė galėjo būti naudojama jos saugotojo paranormaliems sugebėjimams lavinti. Jos nuomone, kaukolės kristalas veikia kaip energijos akumuliatorius. Žmogui įsižiūrėjus į akiduobes, atsiranda pastovus energijos srautas. Bioenergetiko rankose kristalas gali transformuoti gyvybingumo energiją į elektromagnetinę ir taip teigiamai veikti pacientą. Savo energijos srautu kristalas gali išlyginti žmogaus smegenų siunčiamų bangų dažnį.

Apibendrindamas kaukolės tyrimus, daktaras F. Dorlandas reziumavo: „Mūsų dienomis, kai žmogus pasiekė Mėnulį ir sukūrė dirbtinį protą, neįmanoma sukurti krištolo kaukolės dublikato… Niekas šiandien negali išrėžti iš kvarco kristalo ką nors panašaus į Mičelo Hedžos kaukolę. Tai ne kvalifikacijos, kantrybės ar laiko klausimas. Tai tiesiog neįmanoma!“

Daugeliui tyrėjų, išskyrus absoliučius skeptikus, kyla mintis, jog kaukolė gali būti kažkokios gerokai labiau už mus išsivysčiusios civilizacijos kūrinys. Kito paaiškinimo šiandien nėra. Tik kada ir kur ji gyvavo? Tam tikro nepasitikėjimo atsirado, kai paaiškėjo esant padirbtų kaukolių, kurios neturi senųjų kaukolių savybių.

Krištolo kaukolėmis domėjosi parapsichologai ir bioenergetikai. Kai kurie parapsichologai mano, jog jas sukūrė nežemiškos civilizacijos atstovai. Jos galėjo būti kaip ryšio priemonė psichinių energijų diapazonu įveikiant net milžiniškus atstumus ir laiką. Manoma, kad tos kaukolės neprarado savo paskirties savybių, bet niekas nesugeba išsiaiškinti jų veikimo principų. Galbūt jomis būtų galima telepatiškai kontaktuoti su kitų planetų civilizacijomis.

Bioenergetikai tvirtina, jog žmonėms, ilgiau įsižiūrėjusiems į kaukolės akiduobes, padažnėja pulsas, atsiranda keistų kvapų ir garsų pojūtis, vaizdinių haliucinacijų, hipnozės būsena. Žmonės gali netgi netekti sąmonės ir prarasti atmintį. Grupė bioenergetikų transo būsenoje atkūrė A. Mičelo kaukolės asmenybę. Tai pasirodė esanti jauna majų mergina. Niujorko kriminalinės policijos specialistai, padedami paleontologų, rekonstravo A. Mičelo kaukolę ir gavo tą patį rezultatu.

Prieš kelerius metus bioenergetikas S. Džonsonas atliko nemaža seansų su kita kaukole Max. S. Džonsonas sakėsi per Maxą bendravęs su nežemiškomis civilizacijomis. Jam pranešė, jog tokios kaukolės gamintos Atlantidoje, o dėl pastarosios žuvimo jų išlikę nedaug. Viena iš žinomiausių šiuolaikinių mediumių ir bioenergetikių, kelių Amerikos universitetų absolventė Silvija Braun (S. Browne) mano, jog visiškai nesvarbu, kur ir kada aptikta A. Mičelo krištolo kaukolė. Aišku tik tai, kad ir šiandien pagaminti tokios kaukolės niekas negali, nors ir žinomos kristalo augimo ašys.

Vienoje unikalių istorinių eksponatų parodoje ji paprašė leidimo prisiliesti prie krištolo kaukolės, norėdama įvertinti savo bioenergetinius gebėjimus. Ta kaukolė nuostabiai laužė šviesos spindulius visame spalvų spektre. Kai S. Braun paėmė kaukolę į rankas, ją sukrėtė tokia energijos iškrova, jog ji beveik prarado sąmonę. Per kūną ėjo kažkokie virpesiai. Bet atsigavusi pasijuto nuostabiai lengvai.

S. Braun teigimu, krištolo kaukolės buvo žinomos actekams, inkams, majams dar iki kolumbinėje Amerikoje. Joms gali būti nuo 5000 iki 36 000 metų. Jai pavyko išsiaiškinti, kad kaukolės pagamintos visai ne taip, kaip dabar įsivaizduojama. Mums nežinomu būdu kvarco kristalas buvo įkaitintas ir išlydytas, o ta tiršta masė supilta į specialią formą ataušti. Forma buvo pagaminta iš medžiagos, panašios į mums žinomą titaną. Štai kodėl buvo nesvarbios kristalo augimo ašys ir jis nesutrūkinėjo! Tokių krištolo kaukolių buvo pagaminta penkiolika ir jos išdalytos visoje Lotynų Amerikoje.

Kristalai visada buvo jautrių energijų laidininkai. Juose gali būti sukaupta daug informacijos. Tos kaukolės naudotos ir ritualinėms apeigoms. Kitados ant visų piramidžių, išsidėsčiusių ties pusiauju įvairiose mūsų planetos vietose, buvo įrengti dideli kristalai, naudoti informacijai kaupti ir perduoti. Neabejotinai jie gali ir gydyti. Tose kaukolėse gali būti sukaupta daug informacijos, panašiai kaip ji saugoma mūsų ląstelių lygmeniu. Bet mes dar nemokame ja pasinaudoti.

Lotynų Amerikoje rastos krištolo kaukolės nėra vienintelės. 1938 metais Kinijoje aukštai kalnų urvuose aptiktos 22 krištolo kaukolės, dabar vadinamos Pekino vardu. Apie jų tyrimą turima labai mažai informacijos. Tuose urvuose aptikta ir šiandien žinoma 716 akmeninių diskų. Po daugelį metų trukusio rašmenų ant tų diskų šifravimo pradėjo aiškėti nežemiškos civilizacijos žmonių, vadinusių save dropa, likimo istorija. Apie tai rašėme: NSO avarija prieš 12000 metų

Suprantama, šiame pasakojime apie krištolo kaukoles atrodo esama daug mistikos, – vien tokio daikto egzistavimas kelia nuostabą. Ir nors daktarė Džeinė Volš iš Simsono instituto Vašingtone neseniai pareiškė, jog XXI a. tokią kaukolę jau būtų galima panašiai nušlifuoti, tik ką daryti su tomis kristalo ašimis ir gaminio nesuskaldymu. O vadinamoji Mičelo kaukolė pirmą kartą oficialiai pristatyta prieš gerą pusšimtį metų, kai nebuvo šiuolaikinių lazerinių technologijų.

Komentuok su Facebook paskyra: